Neišliko tikslių žinių apie tai, kaip vandens malonumais mėgavosi antikos laikų gyventojai. Manoma, kad panašią į bikinį aprangą nešiojo jau senovės Graikijoje, maždaug 1400 m. pr. m. e.

Viename Italijos mažame kalnų miestelyje rasta išlikusi mozaika, kurioje pavaizduotos kelios moterys sportininkės, vilkinčios panašų kaip šiuolaikinį dviejų dalių bikinį. Tačiau turint omenyje tuomet klestėjusį kūno kultą, galima manyti, jog tuometiniai žmonės maudydavosi nuogi.
 
Žlugus Romos imperijai,  vandens procedūros kažkodėl šimtmečiams nugrimzdo užmarštin. Iš viduramžių graviūrų sužinome, kad tais laikais žmonės maudydavosi tik pirtyje, dažniausiai – nuogi. Upėje ar ežere atsidurdavo nebent netyčia ten įkritę.

Vandens pramogas žmonija vėl prisiminė XVIII amžiuje, kai Prancūzijoje ir Anglijoje ėmė rastis kurortai. Vandenyje buvo pastatomos specialios maudyklės, žinoma, atskiros vyrams ir moterims. Apie plaukiojimą ar nardymą dar ilgai nebuvo nė kalbos – moterys ir vyrai tik braidydavo tam įrengtose vietose. Moterys lipdavo į vandenį su pėdas siekiančiomis suknelėmis, pasiūtomis su korsažu ar net krinolinu. Po jomis – apatiniai baltiniai, kojinės ir medžiaginiai bateliai.

Atsiradus geležinkeliui, vis daugiau norinčių galėjo pasiekti pajūrį ir kurortus. Augo poreikis stiprinti sveikatą, sportuoti, tad siuvėjai ėmė kurti bent kiek tokiam tikslui patogesnių drabužių.

Moterims pasiūlytas maudymosi komplektas, susidedantis iš sujuosiamos tunikos, kelius siekiančių kelnaičių „pantalonų“  ir juodų maudymosi kojinių. Drąsiausios jau tuomet  lipo į vandenį basos.

Didžioji  maudymosi drabužių revoliucija prasidėjo XIX a. pabaigoje, kai plaukimas buvo paskelbtas  olimpine sporto šaka. Nepaisydama įstatymo, kuris draudė damoms apnuoginti kūną viešoje vietoje, pliažinė mada vis įžūlėjo. 1907 metais už perdėm atvirą maudymosi kostiumėlį australų plaukikė Anette Kellerman JAV pakliuvo į areštinę.

XX a. pradžioje poilsis prie vandens tapo itin populiarus, maudymosi kostiumėlis labai greitai ėmė „mažėti“, atskleisdamas vis daugiau kūno. Iš pradžių atsisakyta rankovių, paskui – kelius siekiančių kelnaičių. Tada atsirado ir pirmieji dviejų dalių modeliai iš natūralių audinių. O 1946 m. dizaineris Louisas Reardas Paryžiuje pristatė maudymosi kostiumėlį su siaura liemenėle ir trumpomis kelnaitėmis.

Savo kūrinį jis pavadino Ramiojo vandenyno koralinės salos Bikinio, kur amerikiečių armija neseniai buvo atlikusi atominius bandymus, vardu. Beje, iš pradžių maudymosi kostiumėlį norėta pavadinti atomu, tačiau tos minties atsisakyta dėl neseniai įvykusios Hirosimos tragedijos. Bikinių kolekcija ilgam šokiravo visuomeninę nuomonę: naujovė buvo laikoma nepadoria.

Kai kurios katalikiškos Europos šalys bikinį uždraudė. Dorovės sergėtojai reikalavo Holivudą filmuose atsisakyti scenų, kuriose aktorės vaidino su bikiniu. Beje, bikinio populiarinimui labai pasitarnavo pirmasis  filmas apie Bondą, kai aktorė Ursula Andress iš jūros išlipo vilkėdama šviesios spalvos bikinį.  2003 m. Bondo filme matėme panašią sceną, kai iš vandens pasirodė aktorė Halle Berry, vilkėdama maudymosi kostiumėliu. Žinoma, tas nieko nebenustebino, bet filmo kūrėjai, galima sakyti, taip parodė pelnytą pagarbą šiam apdarui. 

Menkos galimybės maudytis karo metais buvo kompensuojamos audinių ir detalių įvairove bikiniuose. McCardel puošė vilnonius kostiumėlius egzotiškomis gėlėmis ir Šiaurės Afrikos žemėlapiu, Rose Rayd išrado saulėje nematomą pluoštą, Schrurer sugrąžino šortus, sijonėlius ir tiesias uždaras palaidines. 1949 m.  Šarlis Langas mados pasauliui pristatė prigludusią liemenėlę.

Bikinis žygiavo po Prancūzų Rivjeros, Ispanijos ir Brazilijos pliažus. Naujajame pasaulyje bikinis tapo politinio skandalo sinonimu.
Maudymosi kostiumėlis darėsi vis seksualesnis, atskiros jų dalys vis mažėjo ir siaurėjo. Bikinis simbolizavo nepasiekiamą svajonę apie moteriškumą rūsčiais pasaulio priešpriešos laikais.

Laikui bėgant paplūdimiuose ėmė taikiai sugyvena mini, bikini, tank (į suknelę panašus elastingas apdaras,  velkamas ant šortų) ir klasikinis meilotas. Vyrai ėmė degintis aptemptomis glaudėmis ir „boksininko“ kelnaitėmis. Tai reiškė natūralios anatomijos pripažinimą, jos tinkamumą viešumoje.

Šešiasdešimtieji atnešė ir kitus laisvės aspektus. Naujus vėjus 1964 m. radikaliai įgyvendino stilistas Rudis Gernraichas, kuris įžūliai atskyrė madą ir kuklumą. Jis pristatė topless arba monokini – tai yra bikinis be viršutinės dalies. Modelis iššaukė neregėtą susidomėjimą.

Dar vėliau bikinis (string bikini) ir glaudės (thong) įsitvirtino Amerikos paplūdimiuose.

Bikinis vis tobulėja, keičiasi, siuvamas net iš briliantų ir kainuoja milijonus. Naujausias šios srities išradimas – audinys, kuris  netrukdo odai lygiai įdegti.

Taigi, atrodo, bikinis įsitvirtino visiems laikams, nors ką gali žinoti, kokie madų vėjai papūs po kelių dešimtmečių.

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą