Černobylio sarkofagas skęsta žalumoje

Aš tais metais, kaip tyčia, susirašinėjau su vaikinuku iš Ukrainos vakaruose esančio Ternopolio miesto – skamba giminiškai Černobyliui, ar ne? Pamenu, kaip po avarijos Lietuvoje jau buvo pasklidusi informacija, jog Ukrainoje įvyko kažkas labai ypatingo ir pavojingo.

Neužilgo mane pasiekė susirašinėjimo draugo laiškas, kuriame jis užsiminė, kad kažkoks gedimas Černobylio atominėje elektrinėje buvo sukėlęs sąmyšį, kad keletą dienų jiems nevyko pamokos, buvo rekomenduojama užsandarinti langus ar bent jau neatidarinėti jų.

Laiške mano draugas iš Ukrainos pasakojo, jog Gegužės 1-osios paradas buvo smagus, kad oras puikus ir galimybė nelankyti mokyklos leido vaikams daugiau laiko praleisti lauke... Šį laišką su pionierišku užsidegimu kaišiojau po nosimi visiems, kas bandė įrodinėti, jog Černobylio katastrofa turės grėsmingas ir baisias pasekmes. Taigi, žmogus, gyvenantis vos už poros šimtų kilometrų, linksmas ir nerūpestingas leidžia pavasario dienas ir rašo, kad nieko siaubinga nevyksta!

Po kurio laiko mūsų vaikiška draugystė baigėsi, susirašinėjimas nutrūko ir aš nežinau ukrainiečio vaikinuko likimo. Tikiuosi, kad jam nieko blogo nenutiko. Tačiau dar ir dabar apima bejėgiškas pykčio jausmas dėl to, kad tuomet niekas nežinojo tiesos.

Milijonams žmonių didžiausia per žmonijos istoriją atominė nelaimė buvo nušviečiama kaip menkas nesklandumas puikiai suderintame Sovietų Sąjungos energetikos ūkyje. Kartais pasigirsta abejonių, ar žinome visą tiesą dabar? Ir ar sužinosime ją kada nors?

Kas vis dėlto įvyko?

Černobylio atominė jėgainė buvo pastatyta Pripetės mieste, 16 km į šiaurės vakarus nuo Černobylio miesto. Elektrinėje buvo keturi reaktoriai, kiekvienas gaminantis 1000 megavatų elektros energijos; jie buvo pastatyti 1977—1983 metais.

Černobylio avarija įvyko 1986 metais naktį iš balandžio 25-osios į 26-ąją, kai buvo atliekamas netinkamai suplanuotas bandymas 4-ajame skyriuje. Darbininkai išjungė reaktoriaus savireguliacinę ir avarinės saugos sistemas, taip pat išjungdami kontrolės strypus ir palikdami reaktorių veikti 7 procentų galingumu. Šios klaidos kartu su kitomis mažesnėmis klaidomis sumavosi ir 01:23 vietos laiku grandininė reakcija tapo nekontroliuojama.

Įvyko keletas sprogimų, pasirodė didžiulis ugnies kamuolys, kuris nupūtė sunkų plieno ir betono masės reaktoriaus stogą. Į aplinką pateko 50 milijonų kiuri radioaktyvių medžiagų. Tai tas pat kaip 500 atominių bombų, numestų 1945 metais ant Hirosimos...

Buvo užteršta daugiau kaip 2300 miestų ir gyvenviečių 12-koje sričių.

Dabar skaičiuojama, kad nuo katastrofos tiesiogiai nukentėjo 3,2 mln. žmonių, tarp jų – milijonas vaikų, netiesiogiai avarija palietė apie 9 mln. žmonių, o iš 800 tūkstančių likvidavusių katastrofos padarinius trečdalis gavo dideles spinduliuotės dozes.

Radioaktyvių medžiagų šleifas tuomet nusitęsė per Ukrainą, Baltarusiją, per Baltijos šalis pasiekė net Skandinaviją. Tarybų valdžia siekė nuslėpti informaciją, tačiau balandžio 28 d. Švedijos aplinkos stebėjimo stotys ėmė fiksuoti neįtikėtinai aukštą radiokatyvumo lygį ir suskato aiškintis, kodėl jis toks yra.

Panašūs stebėjimo duomenys gauti Norvegijoje ir Suomijoje. Tuomet Sovietų Sąjungos vadovybė pripažino, kad įvyko nelaimė Černobylyje ir sukėlė tarptautinį susirūpinimą dėl radioaktyvios emisijos plitimo.

Gegužės 4 dieną karštis ir radioaktyvumas, sklindantys iš reaktoriaus, buvo sulaikyti, nors darbuotojai dėl to patyrė didelę žalą sveikatai. Vėliau 1986 metais šis labai radioaktyvus reaktorius buvo uždarytas betono ir plieno sarkofage.

Černobylio katastrofos padarinius patyrė ir Lietuva. Praslinkus pirmiesiems radioaktyvių dulkių debesims virš mūsų šalies, likviduoti šios avarijos pasekmių buvo pradėti siųsti ir žmonės iš Lietuvos. Jie važiavo ne savo noru. Iš Lietuvos į Černobylį buvo išvežta daugiau kaip aštuoni tūkstančiai jaunų vyrų ir moterų. Vieni lietuviai buvo vežami prieš tai iškviesti į karinį komisariatą, kita grupė žmonių darbams buvo siunčiama iš Statybos ministerijos.

Mirusio miesto vaizdas

Baisu pagalvoti, tačiau nedaug trūko, kad pasaulis ir Lietuva būtų išgyvenę ne Černobylio, bet Ignalinos siaubą. Ignalinos atominės elektrinės ir Černobylio reaktoriai – identiški. Šimtus metų atsiliepsiančia katastrofa pasibaigęs eksperimentas buvo planuojamas Lietuvoje arba Ukrainoje. Buvo pasirinkta Ukraina...  

Atominio „grybo“ padengti gyvenimai

Vyresnysis 4-ojo bloko valdymo inžinierius Aleksej Breus pasakoja, kad tą nelemtą naktį ilsėjosi savo namuose, pro kurių langus galėjo matyti Černobylio reaktorių. Miegojo kietai, negirdėjo nei sprogimo, nei gaisro triukšmo, nei to, kad paryčiais į tarnybą skubiai buvo iškviestas laiptinės kaimynas gaisrininkas.

Ryte vykstant į darbą, A.Breus nustebino neįprastai daug gatvėse budinčių policijos ekipažų, autobusų stotelėse gausesniais nei paprastai būriais lūkuriuojantys miestiečiai. Pradžioje sakėsi net pagalvojęs, jog kažkas įvyko miesto autobusų parke ir dėl to sutriko įprastinis ryto ritmas.

Apie įvykusią avariją sužinojo tik privažiavęs prie darbo vietos ir pro autobuso langą išvydęs sugriautą reaktoriaus bloką. Tris paras savo noru dirbo likviduojant avarijos padarinius ir išėjo su paskutiniais asmenimis, palikęs uždaromą reaktorių. Po jų grupės išėjimo reaktoriaus viduje darbai jau nebebuvo vykdomi, prasidėjo konservavimo darbai.

Pirmąją jodo tabletę jam pusiau juokais prie įėjimo pasiūlė sargybinis. Išgėrė ją pusvalandį pabuvęs reaktoriaus zonoje, savo akimis įsitikinęs, kas iš tiesų įvyko ir atomininko protu suvokęs pasekmes... Beveik visi su juo buvę bendradarbiai arba jau mirė, arba labai sunkiai serga.

Klaipėdietė Liudmila Matvejeva dirbo medicinos seserimi ir gyveno Pripetėje. Naktį pabudo nuo didžiulio trenksmo, su kuriuo atsidarė buto langai, užuolaidos plykstelėjo iki lubų. Šeima pagalvojo, jog tai vėjas, tačiau stebėjosi jo stiprumu, kuris langus atvėrė išplėšdamas netgi sklendes.

Priėjusi prie lango nustebo, kad lauke nėra vėjo, medžių šakos nejuda.

Praėjus valandai po sprogimo buvo iškviesta į darbą. Reikėjo priimti nukentėjusiuosius. Pirmieji buvo gaisrininkai, žmonės iš gretimo sprogusiajam reaktoriaus, kurie ėjo pažiūrėti, kas ten nutiko. Į ligoninę vežė stipriai nuo radiacijos nudegusius žmones. Liudmila pasakojo, kad medicinos centre ir Pripetėje po tragedijos knibždėte knibždėjo saugumiečių.

Jie iš Kijevo atvyko itin greitai. Silpnumo akimirką medikėms pradėjus raudoti, kas bus su jų vaikais, tiesiog į veidą kišdamas savo pažymėjimą pareigūnas įsakė baigti paniką.

Vasilijaus Ignatenko, vieno iš šešių gaisrininkų, tą naktį budėjusių Černobylio atominėje elektrinėje ir pirmųjų gesinusių degantį pragarą, našlė prisimena, kad tuokart vyro pamaina turėjo baigtis apie ketvirtą valandą ryte. Dar ir dabar ji keikia likimą už tai, kad nelaimė nesusivėlino bent keletu valandų.

Pirmuosius gaisrininkus į sprogimo vietą iškvietė kaip į eilinį gaisrą – nedavė asmeninių dozimetrų, respiratorių, specialių nuo radiacijos apsaugančių rūbų. Vasilijus spėjo paskambinti žmonai ir pajuokauti, kad nelauktų jo iš darbo, o ramiai miegotų – pažadins ją grįžęs... Balandžio 26-osios ryte Vasilijų žmona rado ligoninėje – ištinusį, apdegusiomis akimis, be perstojo vemiantį.

Ši technika buvo naudojama avarijai likviduoti

Vasilijus Ignatenko mirė 1986 metų gegužės 13 dieną, tuo metu, kai vyko vieno jo būrio nario laidotuvės – nė vienas šio būrio vyras nesulaukė kitų metų. O jo žmona po keleto mėnesių pagimdė dukrelę. Mergaitei buvo visiškai pažeistos kepenys ir širdis, ji mirė išgyvenusi penkias dienas ir buvo palaidota kartu su tėvu.

Gydytojai sakė, kad vaisius sukaupė savyje didžiąją dalį motinos kūno radiacijos, tuo pačiu išgelbėdamas jai gyvybę. Po kurio laiko moteris ryžosi pagimdyti dar vieną kūdikį. Jis liko gyvas, tačiau yra neįgalus nuo gimimo, keletą kartų jo gyvybė buvo išgelbėta tik stebuklo dėka.

Tarp melo ir tiesos

Net sausi faktai apie Černobylio katastrofą glumina ir verčia bejėgiškai jaustis. Tačiau nereikia pamiršti, kad kiekvienas statistinis radiacijos paliestas milijonas žmonių susideda iš atskirų individų, atskirų likimų, neretai tapusių asmeninėmis tragedijomis ir katastrofomis.

Balandžio 26-osios ryte į Pripetę atvyko žinomiausi Sovietų Sąjungos radiologai. Tarp jų ir akademikas Legasovas, kuris Maskvoje praėjus keletui metų po Černobylio tragedijos nusišovė. Atomininkai kalba, jog oficiali jo savižudybės versija neatitinka tikrovės. Jų žiniomis, šis žmogus nusižudė negalėjęs pakelti melo, sklandžiusio apie tragediją Černobylyje.

Ieškodama informacijos, susijusios su Černobylio tragedija, niekur neradau tikslaus Pripetės gyventojų skaičiaus. Jis svyruoja ir nurodomas nuo 30 tūkst. iki 55 tūkst. Tai kiek žmonių tą dieną gyveno per keletą kilometrų nuo sprogimo epicentro? Ar tokie netikslūs skaičiai nėra dar vienas Sovietų sąjungos bandymas nuslėpti tikrąjį aukų mastą? Nes melas apie Černobylio tragediją plito tarsi radiacija iš sprogusio reaktoriaus.

Ilgai po nelaimės žmonėms buvo sakoma, kad įvyko šiluminis sprogimas.

Medikai, praėję teorinius mokymus, kaip reikia elgtis branduolinio sprogimo metu, teigia buvę priblokšti, kai praktikoje niekas nevyko: žmonėms nebuvo keičiami drabužiai, jie nebuvo prausiami tekančiu vandeniu.

Liudininkai pamena, kaip medikams išdavė asmeninius dozimetrus, kurie visada rodė, jog radiacijos dydis nepakitęs. Tą patį rodė ir centrinis miestelio radiacijos matuoklis. Tik vėliau paaiškėjo, kad jis net nebuvo įjungtas į maitinimo šaltinį, o asmeniniai dozimetrai buvo išdalinti be baterijų.

Po tragedijos nakties išaušo savaitgalio rytas. Pripetėje šeštadieniais ir sekmadieniais vykdavo turgūs. Pripetiečiai ramiai vaikštinėjo gatvėmis su kūdikiais ant rankų, apsipirkinėjo turguje, suposi karuselėse. Praėjus porai parų po sprogimo, žmonės buvo sušaukti į susirinkimą. Jiems pranešė apie tai, kad keletui dienų teks evakuotis. Buvo žadama, kad iki gegužės 1 dienos visi sugrįš ir Pripetėje, kaip buvo įprasta, vyks galingas paradas. Yra nuomonė, kad niekas nieko nebūtų sužinojęs, jei ne užsienis. Ir gali būti, kad Pripetė su visais savo gyventojais būtų tyliai palaidota.

AE blokas po avarijos

Nors sprogimas Černobylyje įvyko balandžio 26 dieną, pasauliui apie jį buvo pranešta tik gegužės 4-ąją. Pranešimas buvo ramus ir nekaltas. Oficialiai buvo teigiama, kad sprogimo metu žuvo tik 4 žmonės. Dar ir dabar kai kuriose informacijos priemonėse minimas sprogimo aukų skaičius yra 32 žmonės. Tuo tarpu liudininkai pasakoja, kad vien sprogusiame reaktoriuje dirbo 200 žmonių, kurių vėliau niekas niekada nematė.

Pasaulinė viešoji nuomonė teisingai įvertino Černobylio atominės elektrinės avarijos katastrofą, kaip ilgametės antihumaniškos praktikos rezultatą, kaip žmogui, taip ir gamtai. Tai, kaip buvo naudotasi branduoline energija, liko visiškoje paslaptyje. Apie avarijų aliarmo signalus Leningrado (dab. Sankt Peterburgas, Rusija) atominėje elektrinėje 1975 m., antrajame Černobylio atominės elektrinės bloke 1982 m. buvo nutylėta.

Neįmanoma neakcentuoti ir nusikalstamo Tarybų Sąjungos vyriausybės taupumo atominės energetikoje apsaugos sąskaita. Dozimetrinės kontrolės sistema buvo visiškai apleista. Netobulos apsauginės priemonės buvo gaminamos minimaliomis partijomis. Dažnai atsitikdavo tokių atvejų, kai gyvenantieji toje zonoje visiškai nebuvo informuoti apie esamą ir galimą pavojų sveikatai ir gyvybei.

Černobylio randai XXI-ojo amžiaus kasdienoje

Avarijos padarinys – 50 milijonų įvairiausių radionuklidų, išplitusių aplinkoje. Dėl sudėtingų meteorologinių sąlygų, atsiradusių po avarijos, labiausiai užterštomis tapo didelės Ukrainos (41,75 tūkst.kv.km), Baltarusijos (46,6 tūkst.kv.km) ir Rusijos europinės dalies (57,1 tūkst.kv.km) teritorijos.

Užterštos oro masės kirto Latvijos, Estijos, Lietuvos, Lenkijos, Skandinavijos šalių, taip pat pietų Moldavijos, Rumunijos, Bulgarijos, Graikijos bei Turkijos teritorijas.

Užterštumo pavojaus neišvengė Austrijos, Vokietijos, Italijos, Didžiosios Britanijos ir kitų Vakarų Europos šalių teritorijos. Vien oficialiais vertinimais nuo Černobylio katastrofos vienaip ar kitaip nukentėjo ne mažiau kaip 9 milijonai žmonių, iš jų 3,4 milijono - vaikai.

Neseniai atlikti tyrimai liudija apie tai, kad žmonių, kurie avarijos metu buvo vaikai, organizme ėmė vystytis kietieji antikūnai, kurie negali atskirti organizmo audinių nuo svetimkūnių, pažeidžia skydliaukę ir gali sukelti skydliaukės aktyvumo sumažėjimą.

Rusijos mokslininkai apskaičiavo, kad prieš 20 metų praktiškai sveiki buvo 95 proc. katastrofos likvidatorių, o dabar net 78 procentai jų serga įvairiomis chroniškomis ligomis, dauguma kurių, specialistų tvirtinimu, kilo dėl spinduliuotės ir radioaktyvių medžiagų. Rusijos medicinos dozimetrinio registro tarnyboje yra duomenų apie 600 tūkstančius žmonių, kuriems įtariamas apšvitinimas.

Visoje radioaktyvaus debesies praėjimo zonoje, tame tarpe ir Lietuvoje, dėl pagausėjusių onkologinių susirgimų įtariama ta baisi 1986-ųjų nelaimė. Dėl ilgalaikių Černobylio tragedijos padarinių nuo vėžio gali mirti 66 tūkst. žmonių – 15 kartų daugiau nei pernai prognozavo Jungtinių Tautų (JT) pareigūnai, tvirtina kai kurie Didžiosios Britanijos mokslininkai. 

1986-1990 metais likviduoti atominės elektrinės avarijos pasekmių buvo išsiųsta daugiau nei 800tūkst. SSRS piliečių, tame tarpe iš Lietuvos. Iš 8 tūkst. lietuvių gelbėtojų, vadinamų černobyliečiais, per 18 metų mirė daugiau negu 700, dalis jų nusižudė, dalis nusigėrė ar įklimpo į narkotikus. Per tą laiką gimė apie 300 černobyliečių vaikų, iš kurių trečdaliui reikalinga itin rimta medikų priežiūra.

Nors ir prievarta, savo sveikatos ir gyvybės kaina jie prieš 20 metų gelbėjo mus nuo branduolinio monstro.

Apsaugos zona ar mirusi zona?

Po Černobylio katastrofos daugiau nei 30 kilometrų spinduliu – besąlygiško iškėlimo zonoje – ištuštėjo miestai ir kaimai. Buvęs gražus ir šiuolaikinis miestas, pastatytas specialiai atomininkams, kuriame buvo geriausiai šalyje suplanuoti butai, iki šiol aptvertas spygliuota tvora.

Žmonės čia niekada nebegrįš

Miškuose niekas nemedžioja, o čia augančių grybų ir uogų niekas neturi teisės rinkti ir pardavinėti. Tačiau iš Maskvos gaunami pranešimai, kad Rusijos sostinės turguose parduodami maisto produktai, pagaminti Černobylio zonoje.

Kai kurie žmonės pasiūlė idėją, kad turistinės kelionės po Černobylio apylinkes padėtų vystyti šią sritį. Jau dabar spaudoje pasirodo reportažai iš mirusios Pipetes, kur viskas atrodo tarsi iš siaubo filmo. Medžiai, pralaužę perdangas ir augantys tiesiog mokyklos klasėse, žaislai, iškritę iš paskubomis vedamų į evakuacijai paruoštus autobusus vaikų rankų, palikta gelbėtojų technika... Ir, kaip pasakoja mačiusieji – ypatinga žaluma, sodrios spalvos, vešlūs tarsi džiunglėse augalai... 

Per atostogas jau įmanoma nuvykti į Černobylį. Tačiau tai nereiškia, kad ten galima ir gyventi. Iki tos dienos, kol aplink Černobylį vėl galės saugiai gyventi žmonės, praeis keli šimtai tūkstantmečių.

Kiekvienais metais pasigirsta gąsdinančių duomenų apie Černobylio katastrofos pasekmes. Pasaulis kartas nuo karto krūpteli, sužinojęs naują šokiruojantį faktą.

O atominis monstras, apsuptas irstančiu gelžbetoniniu sarkofagu, grėsmingai tyli.

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą