Milžinas rengiasi kelionei

„Titanikas“ buvo kuriamas naudojant pažangiausias to meto technologijas. Buvo populiari nuomonė, jog šis laivas „nepaskandinamas“, kadangi jo vidus suskirstytas į vandeniui nelaidžius skyrius, kurie gali būti labai greitai atskirti vienas nuo kito. Todėl išplaukiant į pirmąjį reisą, nebuvo pasirūpinta būtinu gelbėjimosi liemenių ir valčių kiekiu.

Pirmasis „Titaniko“ reisas tapo ir paskutiniu – 1912 metų balandžio mėnesio 14 dieną, „Titanikas“ susidūrė su ledkalniu ir po poros valandų nuskendo. Taip įvyko nes ledkalnis nubruožė visą laivo šoną, pažeisdamas pernelyg daug hermetiškų skyrių. Juos užtvindžius, laivo priekis įgrimzdo tiek, kad vanduo ėmė lietis į gretimus skyrius per hermetiškų pertvarų viršų. „Neskęstantis“ transatlantinis laineris kartu su daugiau kaip pusantro tūkstančio neišsigelbėjusių keleivių amžiams liko vandenyno dugne.

Tai faktai, kuriuos apie milžiną laivą žino bemaž kiekvienas.
 
Į mano rankas pateko 1932-ųjų metų balandžio 7 dienos žurnalas „Bangos“. Jame puikia „smetoninės“ Lietuvos kalba aprašyta pirmoji „Titaniko“ kelionė, kuri dėl nelemto atsitikimo tapo ir paskutinė, taip pat – laivo įranga, minimos garsių to meto asmenų – „Titaniko“ keleivių – pavardės, užsimenama, jog tarp jų būta ir lietuvių.

Pateikiame savo skaitytojams ištraukas iš šio straipsnio, taip pat – kai kuriuos faktus, kurie intriguoja lygiai taip, kaip visa šio legendomis apipinto laivo istorija... (Kalba netaisyta).

„1912 metų balandžio mėn. 8d. iš Liverpoolio uosto išplaukė į pirmąją savo kelionę – į New Yorką naujai pastatytas anglų liuksusinis keleivinis laivas „Titanic“. Keturi buksiriniai laivai išvilko iš uosto tą 45.000 tonų talpumo milžiną. Anglų laikraščiai sieksniniuose straipsniuose smulkiai aprašinėjo laivo įrengimus: puikias liuksusines kabinas, sporto sales, teniso aikštes, salionus. Visa Anglija tik ir kalbėjo apie naują laivą ir jo pirmąją kelionę.

Taip dabar atrodo Titanic kapitono tiltelis

 „Titanic“ išplaukė su 1.400 keleivių ir 1.000 žmonių įgulos. Keleivių tarpe buvo daug žymių asmenų: milijardierius Johnas Astoras su savo 30 metų jaunesne žmona, Jungtinių Valstybių prezidento Tafto adjutantas, majoras Buttas, geležinkelių karalius Ch.Haysas, vario karalius B.Guggenheimas, bankininkas Wiedeneris. Drauge važiavo ir „White Star“ linijos, kuriai „Titanic“ priklausė, direktorius Bruceas Ismayas. Laivo sandėliuose buvo sukrauta septyni milijonai laiškų ir apie 3.500 maišų su įvairiais siuntiniais.“

Toliau aprašomos šešios ramios ir nerūpestingos „Titaniko“ kelionės dienos. Minimas faktas, jog buvo reikalaujama siekti greičio rekordo – pats didžiausias laivas privalėjo būti ir pats greičiausias. Tada prakalbama apie paskutiniąją kelionės „Titaniku“ naktį, kuri buvusi žvaigždėta, bet šalta.

Išsigelbėjusių galėjo būti daug daugiau...

„Praslinko pusvalandį, kaip staiga „Titanico“ prožektorių šviesoje, laivo šone, lyg iš vandenyno gelmių iškilusi, pasirodė balta milžiniška ledo masė. Mr.Mudlockas išsigando. Tokio didelio ledo kalno savo gyvenime jis nebuvo matęs. Iš vandenyno paviršiaus kyšojo 300 metrų aukštumo balta, blizganti ledo masė – kitas galiūnas, kurį sukūrė ne žmonių, bet Dievo ranka. Ledo kalnas buvo arčiau, nekaip manyta. Deja, jau buvo vėlu.

Nepaprastai smarkus smūgis sujudino visą laivą. „Titanic“ užvažiavo ant povandeninės ledo kalno dalies. <...> Salionuose keleiviai pašoko, bet įgulos vyresnieji juos nuramino: girdi, laivas susidūrė su ledo kalnu, bet tai niekis: „Titanic“ taip pastatytas, kad paskęsti negali. Taip kalbėjo laivo vadai, ir jie iš pradžios buvo įsitikinę, kad taip iš tikrųjų yra. Kapitonas Smithas dar šypsojosi, kai, penkioms minutėms po susidūrimo praslinkus, - tai buvo prieš pat vidurnaktį, - užėjo į telegrafo kabiną ir davė telegrafistams įsakymą šauktis pagalbos. Ir telegrafistai dar juokavo, leisdami į oro erdves pirmuosius pavojaus signalus „C... Q... D...“ Come quickly danger. Bet 10 minučių vėliau į telegrafo kabiną vėl įšoko kapitonas Smithas, šį kartą išblyškęs, kaip lavonas, ir sušuko: „Siųskite SOS! Greičiau, mes skęstame!“

Šį „Titaniko“ pagalbos šauksmą išgirdo laivas „Carpathia“. Deja, jis buvo už penkių valandų kelio nuo nelaimės ištikto lainerio. Išsilaikyti tiek laiko ant vandens „Titanikas“ jau neturėjo jokios vilties.
 
„Pusiau pirmą valandą nakties pasigirdo komanda: „Visi keleiviai į viršų!” Iki tol niekas nenujautė siaubo pavojaus, ir tik dabar, 40 minučių praslinkus, kilo panika. Visi metėsi prie gelbėjimo valčių. Bet čia pasirodė, kad valtyse gali sutilpti vos trečdalis žmonių. Pradėta dalinti gelbėjimo juostas. Kai kurie keleiviai, jų tarpe Astoras ir Buttas, padėjo įgulai. <...> Dėl paskutinių vietų gelbėjimo valtyse buvo kovojama net su peiliais ir revolveriais.

Nuleidus visas valtis ir išdalinus gelbėjimo juostas, skęstančiame „Titanice“ dar liko 1.600 žmonių laukti tikros mirties“.
 
Jūra tą naktį buvo rami it veidrodis, ir jei būtų buvę pakankamai gelbėjimosi valčių, galbūt apie „Titaniką“ būtų kalbama kaip apie milžinišką išskirtinai prabangų, tačiau nepasiteisinusį technologinį eksperimentą. Dabar, deja, jis minimas kaip milžiniškas išskirtinai prabangus pusantro tūkstančio žmonių kapas...

Taip buvo statomas legendinis laivas

Apie paskutines „Titaniko“ minutes prirašyta daug straipsnių ir nufilmuota daugybė kadrų, bet vis dėlto, verta dar kartą paskaityti, ką apie tai rašė „Bangos“, praėjus vos dvidešimčiai metų nuo tragedijos, kai dar buvo gyvi šios istorijos liudininkai.

„Šimtai likusių laive žmonių, kovojo dėl kiekvienos lentos, dėl kiekvieno medžio gabalo, iš kurių norėta daryti sielius. Kiti su gelbėjimo juostomis šoko į šaltas jūros bangas, kad tik kaip nors paspruktų iš besiartinančios giltinės nagų. Kapitonas Smithas surinko ant dėnio orkestrą, kuris grojo „Arčiau, o Dieve, prie Tavęs...“. Išsigelbėjusieji valtyse girdėjo muziką ir giesmes pasmerktųjų mirti. Apie 2 val. 30 minučių nakties didingas „Titanic“ staiga pasinėrė pryšakiu į vandenį, mašinos sustojo, žiburiai užgeso, pasigirdo smarkus sprogimas ir netrukus visas laivas dingo nuo jūros paviršiaus.

705 žmones išgelbėjo po dviejų valandų atplaukusi „Carpathia“, o 1.635 žuvo drauge su nuskendusiu „Titanicu“.

Štai taip didžiausias tų metų technikos stebuklas virto vienos didžiausių tragedijų kaltininku. Yra daug spekuliuojama „Titaniko“ tema, iškelta įvairiausių versijų dėl jo žūties.

Kaltinami visi – nuo inžinierių, nesugebėjusių apskaičiuoti ir numatyti galimos katastrofos, nuo kompanijos savininkų, kurie nutarė pataupyti gelbėjimosi valčių sąskaita, iki viešpaties Dievo, kuris pasiuntė ledkalnį, kad sunaikintų visagaliu pasijutusio Žmogaus kūrinį.

Šis transatlantinis laineris iš tiesų žavėjo amžininkus savo dydžiu ir prabanga. Buvo kalbama, kad II-os klasės „Titaniko“ keleiviai pietavo restorane, kuris patiekalų, aplinkos bei aptarnavimo kokybe toli lenkė kitų laivų pirmosios klasės restoranus. Arba, kad I-os klasės kajutės buvo įrengtos kiekviena vis kitu stiliumi, atitinkančiu kurios nors epochos arba žymaus žmogaus stilių.

Tačiau „Titanikas“ garsus ne vien techniniais duomenimis bei puošnumu, bet ir savo keleivių istorijomis. Su „Titaniku“ buvo susietos geresnio gyvenimo viltys – juo plaukė nemažai emigrantų.

Jame slėpėsi iš Europos sprunkantys nusikaltėliai ar šiaip nešvarios sąžinės asmenys. Yra žinoma, kad „Titaniku“ plaukė toks ponas Hofmanas su dviem sūneliais: trijų ir dviejų metų. Laivui skęstant, tėvas vaikus suvyniojo į didelį brezentinį maišą ir perdavė nepažįstamai moteriai, sėdinčiai gelbėjimosi valtyje. Niujorke ši moteris globojo išgelbėtus berniukus tol, kol Europoje buvo surasta jų motina ir vaikai saugiai grąžinti jai.

Pasirodė, kad tėvas Michel Navratil, laukdamas skyrybų proceso pabaigos ir numatydamas, jog vaikai bus iš jo atimti, pagrobė vaikus iš žmonos Marcelle Navratil, įsėdo į „Titaniką“ ir, pasivadinęs Hofmanu, tikėjosi pradėti naują gyvenimą JAV. Tačiau pats amžiams liko Atlanto vandenyne, o jo vyresnysis sūnus Michael 1996 metais duodamas interviu spaudai paminėjo, kad iš kelionės legendiniu laivu miglotai prisimena tik tą momentą, kai prie jų gelbėjimosi valties priplaukė „Carpathia“ ir jį įkėlė į denį.

Buvo žmonių, kuriems „Titaniko“ tragedija leido pademonstruoti visus kilniausius savo būdo bruožus. Antai mano jau minėtas milijardierius Johnas Astoras, kuris į gelbėjimosi valtį įsodinęs savo trisdešimčia metų jaunesnę nėščią žmoną pabučiavo ją ir sušukęs: „Iki pasimatymo Niujorke!“, grįžo į skęstantį laivą numirti, tačiau iki paskutinės akimirkos padėjo įgulai gelbėti kitus žmones.

kun.Juozapas Montvila

Matydamas, kad Lietuvoje negreitai galės eiti kunigo pareigas, išsirengė į JAV. Per Atlantą išplaukė „Titaniku“... Kun. Juozapas Montvila ir dar du kunigai savo vietas gelbėjimosi valtyse užleido kitiems, klausė išpažinčių, guodė ir ramino keleivius, kol žuvo Atlanto gelmėse.

Yra žinoma, kad kun.J.Montvila nebuvo vienintelis lietuvis, plaukęs „Titaniku“.

Turbūt metams bėgant „Titaniko“ legenda nesutrūnys, kaip baigia sutrūnyti paties laivo korpusas, gulintis Atlanto vandenyno dugne. Jo kelionė buvo labai trumpa. Tačiau net tada, kai iš grožio, prabangos ir technikos stebuklu vadinto laivo liks tik jo kapo koordinatės jūriniuose žemėlapiuose, pasaulis nenustos mėgautis pasakojimais apie amžiams į naktį išplaukusį galiūną.

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą