Kai kalbama apie Senate ir Kongrese svarstomos imigracinės reformos įstatymą, nemažai tiek reformos šalininkų, tiek priešininkų remiasi panašios reformos, vykdytos 1986 metais, patirtimi. Įdomiausia, kad ir vieni, ir kiti praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio įvykiuose randa argumentų savo įsitikinimams pagrįsti.

Nepriklausomai nuo to, kokį sprendimą šiuo atveju priims senatoriai, 1986-aisiais buvo sukurtas precedentas. Ir nors nėra prasmės tikėtis tokios masinės amnestijos, kokia buvo tais metais, kadangi politinis klimatas šalyje net iš tolo nėra panašus į ano laikotarpio, tačiau permainos šalies imigracinėje sistemoje bręsta ir, greičiausiai, jos bus neišvengiamos. Dauguma atsakingų pareigūnų, o ir pats prezidentas George W.Bush, visada pripažino, kad 11,5 milijono nelegalų, kurie grubiai skaičiuojant šiuo metu gyvena Jungtinėse Valstijose, yra didelė jėga ir su ja reikia skaitytis.

Be to, visai šaliai būtų tik geriau, jeigu ta jėga kažkokiu būdu būtų išviliota iš šešėlio, kuriame yra priversta gyventi, ir įsilietų į normalų, mokesčiais bei taisyklėmis reglamentuotą JAV gyvenimą, užuot užtvindydama gatves protesto akcijomis ir „dienomis be imigrantų“.      

Ilgas kelias nuo legalizavimo iki gyvenimo su šeima

Arturo Zavala atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas nelegaliai iš Meksikos 1976 metais ir Pensilvanijoje dešimt metų dirbo grybų auginimo fermoje iki to laiko, kol gavo teisėto gyventojo statusą.

Tačiau šis nelengvas juodadarbio gyvenimas nebuvo pats sunkiausias laikas Amerikoje. Daug sunkiau buvo gauti leidimą gyventi šalyje jo žmonai, dukrai ir jaunesniems sūnums, kurie siekė prisijungti prie Arturo ir jo vyresniojo sūnaus. Šeima pagaliau susijungė 2001 metais, praėjus keturiolikai metų po to, kai Zavala kaip 1986 metais vykusios imigrantų legalizavimo programos rezultatą gavo „žaliąją kortelę”. 

„Aš ilgėjausi savo šeimos”, sako jis. „Aš devynis mėnesius gyvendavau čia, o trejetą jų praleisdavau lankydamas žmoną ir vaikus Meksikoje. Kai aš išvykau, vaikai buvo mažučiai, o po keleto mėnesių kai mes vėl susitikdavome, jie būdavo neatpažįstamai pasikeitę. Mano žmona turėjo būti ir motina, ir tėvu mūsų vaikams”.

Toks ilgas laukimo laikotarpis, kurį patyrė Zavala šeima, yra pasekmė 1986 metais priimto įstatymo, dėl kurio maždaug 3 milijonai nelegalių imigrantų turėjo progą pretenduoti į JAV pilietybę. Tačiau šiomis dienomis aptarinėjamas naujas legalizacijos įstatymų projektas, gali inspiruoti dar didesnes problemas, kai tris kartus daugiau nelegalių imigrantų nei 1986 metais turėdami galimybę kreipsis dėl legalizacijos.

Peggy Gleason, Legalios Imigracijos Katalikiško Tinklo vyresnioji patikėtinė teigia, kad „nepaisant problemų 1986 metų amnestija buvo išskirtinai pavykęs projektas. Tuo metu visos valdžios institucijos buvo palankiai nusiteikusios ir procesas vyko draugiškoje atmosferoje. Nežinau, kaip Vyriausybė tai veiklai ruošiasi dabar, tačiau susidaro įspūdis, kad jie sunkiai įsivaizduoja, koks darbas laukia”.

Šiuo metu kuriamos dvi įstatymo versijos. Kongresas akcentuoja sienų saugumą. Senatas leistų nelegaliems imigrantams, kurie gyvena JAV pastaruosius du metus, siekti legalumo. Taip pat numatomos smulkesnės programos nelegaliems žemės ūkio darbininkams, nelegalių imigrantų vaikams legalizuoti. Per metus visos šios programos, įskaitant ir plačiai aptartą svečių-darbininkų programą, leistų legalizuotis apie 200,000 žmonių.

Iš daugmaž 12 milijonų šiuo metu šalyje gyvenančių nelegalų, apie 10 milijonų turėtų teisę pretenduoti į teisėto gyventojo statusą, jeigu būtų priimtas Senato siūlomas įstatymo variantas. Toks pretendentų skaičius visiškai paralyžiuotų JAV Pilietybės ir Imigracijos Biuro veiklą, kuris per praėjusius metus išdavė nuolatinio gyvenimo leidimus 1,1 milijonui asmenų ir 200,000 – laikinas darbo vizas.

1986-ųjų neatlikti darbai

Jeigu atsigręžtume atgal į 1986-uosius, pamatytume, kad nelegalių imigrantų skaičius tada buvo gerokai mažesnis, negu yra dabar. Tačiau federalinės tarnybos jau tuomet turėjo sunkumų – problemos dėl neapibrėžto teisėtų gyventojų statusą gavusių imigrantų giminaičių legalizavimo tik augo, o imigrantai tuo metu reikalavo savo teisių. Kiekvieno prašymo apsvarstymas ir sprendimo priėmimas užtrukdavo metų metus, kaip matėme iš Zavala šeimos atvejo.

Zavala prisimena milžiniškas chaotiškas eiles Limos (Pa) rajono įstaigoje, kur jis vyko kreiptis dėl amnestijos 1986 metais. Jis pasakoja, kad buvo lamingas dėl to, kad jo prašymas bei dokumentai buvo priimti ir apsvarstyti pakankamai greitai. Dauguma jo draugų nepatyrė tokios sėkmės. Nemažai imigrantų buvo įbauginti ir nekovojo už save, dar kiti tiesiog būkštavo galimos deportacijos.

„Kai kurie mano pažįstami bijojo kreiptis dėl savo statuso legalizavimo”, pasakojo Zavala. „O tada, kai aš jiems išaiškinau, kad grėsmės nėra ir jie pasirengė, terminas pateikti dokumentus jau buvo praėjęs”. 

Apie šiais metais svarstomus įstatymus jis sako: „Aš viliuosi, kad viskas vyks panašiai, kaip 1986-aisiais. Tačiau tikiuosi, kad kitoms šeimoms šį kartą bus lemta susijungti greičiau ir valdininkai paskubės”.

Senato pasiūlymo rėmėjai pastebi, kad Kongresas įsisavino keletą 1986-ųjų metų pamokų. Įstatymu numatytas šešerių metų procedūrinis laikotarpis ir iš imigrantų reikalaujama įsiregistruoti per 90 dienų. Tačiau Pilietybės ir Imigracijos Biuro valdininkai teigia, kad jiems reikia daugiau darbuotojų ir ilgesnių terminų, jeigu norima viską atlikti tinkamai ir be sumaišties. Tiesiog būtina turėti omenyje, kad besikreipiančių asmenų gali būti milijonai.

Vadovas Emilio T. Gonzalez prognozuoja kad jiems reikėtų nuo šešių iki devynių mėnesių vien užregistruoti visiems Senato numatytos grupės asmenų prašymams.
 
Michael Aytes, agentūros vadovas vidaus operacijoms, pridūrė: “Mes turime forsuoti šį klausimą ir negalime žiūrėti į galimą legalizacijos bumą kaip į paprastą užduotį. Mūsų įstaiga verčiama dirbti pernelyg sparčiai ir augti per greitai”.

Senato įstatymo projektas dar labiau apsunkintų ir taip sudėtingas taisykles, pagal kurias nelegalūs imigrantai gali pretenduoti į legalų statusą, priklausomai nuo laiko, praleisto Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nauji įstatymai numato, kad imigrantai turėtų įrodyti savo darbo JAV istoriją mažiausiai dviem dokumentais.

Be jokios abejonės, daugelis jų negalėtų tinkamai pagrįsti užmokesčio arba sumokėtų mokesčių, taigi numatoma, jog galios rašytiniai darbdavių parodymai. Tačiau ekspertai teigia, jog tokios taisyklės ir galiojantys darbdavių parodymai atveria galimybes sukčiavimui. Bus sudėtinga įdiegti vieningą rašytinių parodymų sistemą bei patikrinti duomenų patikimumą.

Senato teikiamo įstatymo projekto skeptikai ragina atsigręžti į 1986 metų amnestiją ir turėti omenyje dar vieną faktą. Tais metais įstatymas pirmiausiai buvo skirtas žemės ūkio darbininkams. Kongresas tikėjosi, kad su prašymais kreipsis nuo 200 iki 400 tūkstančių asmenų. Vietoje to, užgriuvo 1,3 milijono prašymų lavina.

Tai buvo dvigubai daugiau žmonių, negu pagal statistiką dirbo samdomais darbuotojais žemės ūkyje. Dauguma iš jų neturėjo tvirtų savo veiklos įrodymų ir dingo neįsidarbinę žemės ūkyje po to, kai gavo legalų statusą. Iki 1989-ųjų metų federaliniai pareigūnai išnagrinėjo apie 400,000 prašymų ir areštavo šimtus žmonių dėl padirbtų dokumentų. Kai kurie iš tų asmenų iki šiol ieškomi. 
„Legalizacija atnešė daug sumaišties ir mažai naudos žemės ūkiui. Tai tarsi retas rėtis.

Ir tai įvyko todėl, kad legalizacijos įstatymai buvo rašyti tarsi pervažiuojant per aibę taisyklių su sunkiasvoriu sunkvežimiu”, sako vyresnysis Migracijos Politikos Instituto bendradarbis Meissner. 
Pilietybės ir imigracijos biuras jau šiandien nespėja atlikti viso darbo ir garantuoti saugumo dėl personalo ir įrangos stokos.

Prezidento Bušo administracija skyrė 560 milijonus dolerių per penketą metų, kad sumažintų neatliktų darbų skaičių ir iš tiesų pasiekė rezultatų: iš 3,8 milijono neišnagrinėtų bylų 2003 metais, liko 276 tūkstančiai 2006-ųjų metų birželio mėnesį, neskaitant 1 milijono bylų, kuriose yra laukiama atsakymo ar papildomų dokumentų iš įvairių šalies institucijų arba asmenų. Taigi, neatrodo, jog Biuras būtų pasiruošęs priimti dar keletą milijonų prašymų su dokumentais. 

Nematomas pavojus

2004 metais FBI buvo perduota patikrinti 1,9 milijonai komplektų pirštų antspaudų ir 1,5 milijonai asmens duomenų. Šis skaičius siaubingai išaugtų, jeigu būtų priimtas Senato įstatymo projektas dėl imigracijos. Kaip žinoma, 113,000 asmenų duomenis FBI tikrino ilgiau negu šešetą mėnesių, o 40,000 – ilgiau negu dvejus metus! Tuo atveju išaiškėja dar vienas kol kas nematomas pavojus – pavojus dėl saugumo. FBI nepasiruošęs patikrinti tokios duomenų apimties, kokią susiklosčius situacijai jam pateiktų imigracijos agentūros.
 
Aman Kapoor, kompiuterių specialistas, kurio dokumentų „žaliajai kortai” gauti tvarkymas eina į pabaigą, pateikti savo pirštų antspaudus buvo kviečiamas penkis kartus. „Jeigu mane pakvies dar kartą, aš tiesiog paliksiu jiems savo pirštus”, niūriai pajuokavo A.Kapoor, vienas iš Immigration Voice – grupės, kuri gina imigrantų teises, įkūrėjų.

Buvo tikėtasi, kad tvarkant imigrantų dokumentus labai pagebės naujos technologijos. Senato įstatymo projektas numato, kad iki 2007-ųjų metų spalio visi imigracijos dokumentai bus paruošti automatiniam apdorojimui, apsaugoti nuo padirbinėjimo ir turės biometrinius indikatorius, tokius kaip pirštų antspaudai.

Taip pat tikėtasi, kad iki to laiko Valstybės Saugumo Departamento ir FBI automatinės pirštų antspaudų identifikavimo sistemos veiks be priekaištų ir bus tarpusavyje suderintos. Visi JAV darbdaviai privalės per šešerius metus savo įstaigose įdiegti elektroninę sistemą, kuri juos įgalintų patikrinti samdomo asmens statusą ir teisę dirbti.
 
Visa tai skamba labai gražiai. Tačiau kainuoja nemažus pinigus. Kongreso biudžeto pareigūnai paskaičiavo, kad prireiks virš 800 milijonų dolerių vien tik vienkartinėms infrastruktūros sukūrimo ir kompiuterizavimo išlaidoms padengti.

Tuo tarpu Valstybės Saugumo sekretorius Michael Chertoff  Kongrese pareiškė, kad net pačios naujausios kompiuterinės sistemos nesugebės atskirti melo nuo tiesos ir neužkirs kelio galimam manipuliavimui. „Kuo daugiau jūs turėsite dokumentų, tuo daugiau šansų būti apgautiems jums iškils – tokia 1986-ųjų metų pamoka”, pasakė Michael Chertoff .

Ieškodama būdų, kaip išspręsti nelegalių imigrantų problemas ir kaip išvengti sumaišties bei manipuliacijų, kurios diskredituotų pačią legalizacijos idėją, Vyriausybė turi sutelkti visas pastangas ir investuoti milžiniškas lėšas. Kai kurie ekonomikos ekspertai teigia, kad tos lėšos pamažu atsipirktų iš mokesčių, kuriuos sumokėtų legaliai dirbantys asmenys, taip pat tikimasi sutaupyti sumažėjus nusikalstamumui ir tinkamai perskirsčius biudžeto pajamas.

O kol kas reikia laukti, kokį sprendimą priims įstatymų leidėjai ir tikėtis, kad jį priėmus bus tinkamai pasiruošta įgyvendinti jo nuostatas.

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą