Panamos piliečiai referendume nusprendė Panamos kanalo likimą. Valdžia norėjo gauti – ir gavo – jų leidimą didžiausiam visoje istorijoje kanalo praplatinimo projektui.

Pagrindinis argumentas dėl kanalo plėtros: Panamos kanalo praplatinimas atneš šaliai realią ekonominę naudą. Tuo tarpu projekto priešininkai tikina, jog jis tik padidins šalies įsiskolinimus tarptautinei bendrijai.
 
Panamos kanalu, jungiančiu Ramųjį ir Atlanto vandenynus kasdien praplaukia 40 laivų, o per metus jų skaičius įvairių šaltinių teigimu pasiekia nuo 13 iki 14 tūkstančių. Prekių, pergabenamų Panamos kanalu per metus svoris siekia tris milijardus tonų: tai ir automobiliai, kuriuos vairuoja europiečiai, ir rūbai, kuriuos dėvi amerikiečiai.

Kasmet kanalu plaukia vis didesnės apimties laivai, o patys stambiausi jau nebegali praplaukti Panamos kanalu. Todėl jį valdanti kompanija ir Panamos valdžios atstovai nusprendė organizuoti kanalo pertvarkymo darbus ir jo pradžioje bei pabaigoje pastatyti naujus šliuzus, kurie sudarys sąlygas praplaukti patiems stambiausiems laivams. 

Projekto preliminari vertė jau dabar siekia tris-penkis milijardus JAV dolerių. Teigiama, kad ji atsipirks padidinus naudojimosi kanalu įkainius.

Tačiau projekto priešininkai įtikinėja, jog, pirmiausia – projekto vertė gerokai sumažinta, o antra – tuos pinigus tikslingiau būtų panaudoti skurdui šioje centrinės Amerikos valstybėje sumažinti.
Panamos unikalios gamtos išsaugojimo šalininkai pripažįsta, kad kanalo modernizavimo projektas labai remiamas, bet nori įtikinti tėvynainius, jog galima rasti aukso vidurį tarp jūrų transporto tobulinimo ir aplinkosaugos reikalavimų.

Daugelis ekspertų ragina įrengti naujų užtvankų bei tvenkinių, kad didesniuose vandenyse per šliuzus galėtų plaukti daugiau laivų. Dabar, praplaukus vienam laivui, iš dirbtinio Gatún ežero į šliuzus patenka milijonai litrų gėlo vandens. Be jo būtų neįmanoma keltis laivams iš vieno vandenyno lygio į kito.

Didelė problema bus sukurti gėlo vandens grąžinimo sistemą, kad susikaupęs tvenkinyje vanduo, pumpuojamas į šliuzus, nepatektų į jūrą kartu su laivais, kaip kad vyksta dabar.

Važiuojant greitkeliu išilgai Panamos sąsmaukos, nesunku matyti žalą, padarytą praeityje įgyvendinant įvairius pramonės projektus. Cemento gamyklą supa žuvusio miško plotai. Kai džiunglių teritoriją užtvindė 423 km² Gatún tvenkinių, tai atsiliepė vietos klimatui. Pakrančių aukštumas taip dažnai prausia liūtys, kad žmonės vadina jas „verkiančiais kalnais“.

Todėl ir buvo nuspręsta organizuoti referendumą, kad Panamos gyventojai balsų dauguma patys nuspręstų milžiniškas pajamas jų valstybei teikiančios vandens transporto arterijos likimą.
 
Šiek tiek faktų apie Panamos kanalą.

Panamos kanalo kasimą 1881 metais pradėjo prancūzų verslininkas, Sueco kanalo kūrėjas Ferdinandas de Lessepsas. 1889 m. darbai sustojo. 1903 m. juos atnaujino JAV, pasirašiusios su Panama sutartį nuomoti kanalo zoną. Kanalas pradėtas naudoti 1914 m.

Kanalo kasybos darbai užtruko 33 metus, tačiau efektyviai buvo dirbama tik 10 iš jų. Apie 75 000 žmonių triūsė prie šio, bene didžiausio tiems laikams pasaulyje, projekto. Spėjama, kad maždaug 20 000 žmonių tapo tropinių ligų, tokių kaip cholera, geltonasis drugys aukomis.

Panamos kanalas yra 81,6 km ilgio, vidutiniškai 92 metrų pločio ir 12 metrų gylio. Panamos kanalas įveikiamas per 24–30 val. Tikrasis plaukimas užtrunka nuo 8 iki 10 valandų, o likusį laiką laivai užtrunka šliuzuose bei eilėse. 26 metrų aukščio skirtumą tarp vandenynų laivai įveikia trim šliuzais, kurie tais laikais buvo didžiausiomis betono konstrukcijomis pasaulyje. Pradėjus veikti kanalui, Gatun pylimas buvo didžiausias pylimas pasaulyje, o Gatun ežeras – didžiausias tvenkinys planetoje.

Kanalo statybos darbai kainavo 400 mln. dolerių. 1962 m. Šiaurės ir Amerikos žemynus skiriantį vandens kelią sujungė 1800 m ilgio tiltas tarp Bilbao ir Panamos.

Iš Atlanto į Ramųjį vandenyną gabenami javai, anglys, chemikalai ir naftos produktai. Priešinga kryptimi, iš Ramiojo vandenyno į Atlantą, keliauja nafta, geležis ir kiti metalai, konservai, šaldytuvai ir mediena.

Per metus kanalu praplaukia per 13 tūkstančių laivų, iš viso sumokėdami apie 500 mln. dolerių. Priklausomai nuo laivo dydžio, plaukimas kanalu kainuoja nuo 45 000 iki 55 000 JAV dolerių.
JAV valdė kanalo zoną net iki 1999 m. gruodžio 31 d.

2000 sausio 1 d. kanalas atiteko Panamos jurisdikcijai. Iš kanalo zonos pasitraukė amerikiečių kariuomenė. Panamai atiteko visa infrastruktūra, kurios vertė sudaro 30 mlrd. JAV dolerių: kanalas, trys jūrų uostai, trys oro uostai, dvi vandens jėgainės, gėlo vandens parengimo įrenginiai, ligoninės, mokyklos ir beveik 5000 pastatų.

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą