Kartais gyvenimas ima atrodyti tarsi maratono bėgimo takelis.

Gražios šventės, puikiausios progos pabūti kartu, parodyti vienas kitam dėmesį ir džiaugsmą, blyksteli pro šalį tarsi parduotuvės vitrina, lekiant plačia didmiesčio gatve. Nuolat ruošiamės, žadame sau sustoti, pajausti, įsiklausyti, nurimti.

Bet dar ne dabar, vis kitąmet... Daug ką iškeičiame į darbą ar ramią vienatvę namuose.

O, pasirodo, mūsų tautiečiai nuo seno mokėjo linksmintis, išnaudodami tam kiekvieną šventės dieną. Viena linksmiausių švenčių ne tik Lietuvoje, bet ir visame katalikiškame pasaulyje – Šv.Velykos. Ne visi žino, kokia siautulinga ši šventė gali būti, jeigu nebijome ją iš tiesų švęsti. Nors ne visas šventės tradicijas įmanoma pritaikyti šių dienų pasaulyje, tačiau žinoti – verta. 

Velykų naktis
 
Seniau naktį iš Didžiojo šeštadienio į Velykų sekmadienį žmonės budėdavo bažnyčiose. Jaunimas dar naktį šventoriuose pradėdavo margučių daužynes, o kartais rasdavo ir kitokių užsiėmimų.

Bažnyčiose ir šventoriuose Velykų naktį pasirodydavo įvairūs persirengėliai. Vyrai, dažniausiai jauni, gavėniai įpusėjus, pradėdavo ruoštis velykiniams pasirodymams. Jų pokštų niekas nevaržė. Jau viduramžiais Vakarų Europoje ir Lenkijoje kunigai su mokslus einančia jaunuomene bažnyčiose rengdavo teatralizuotus dialogus, rodydavo „gyvuosius paveikslus" biblijinėmis Kristaus gyvenimo, kančios ir mirties temomis. Dialogai vykdavo ir Lietuvos bažnyčiose dažniausiai per Kalėdų ir Velykų šventes.

Nors XVIII a. pabaigoje šios misterijos oficialiai bažnyčiose buvo uždraustos, tačiau kai kurių kraštų žmonės jų ne tik neužmiršo, bet ir toliau tęsė. Svarbiausias persirengėlių tikslas praktiškas – budinti užsnūdusius žmones, tačiau neretai šis budinimas virsdavo pajuokimu ar patyčia: užsnūdusiam bažnyčioje replėmis suspausdavo nosį, uždroždavo bizūnu, panosę perbraukdavo su silke, pakišdavo po nosimi tabakinę pilną tabako ar amoniako buteliuką.

Velykų rytą, einant procesijai aplink bažnyčią, šalia procesijos, priešinga saulės judėjimo kryptimi, eidavo „žydais“ pasirėdę pusberniai. Kad šlykščiau atrodytų, pašonėn pasikišdavo kokią nudvėsusią vištą ar negyvą varną. Kadangi procesija eina iškilmingai su didele rimtimi, tai „žydai", parodydami savo priešingumą, eidavo triukšmaudami, botagais pliauškindami.

Dar iki XIX a. pabaigos prie kai kurių bažnyčių bajorai laikydavo ketines patrakėlės ir šaudydavo jomis Velykų naktį. Tai vėl Viduramžių iškilmingų renginių palikimas. Neretai patrankas statydavo miestelio aikštėje, netoli šventoriaus, arba pačiame šventoriuje ir nakčia gretimai sukurdavo laužą. Kartais šaudydavo procesijai einant aplink bažnyčią. Šaudydavo dar ir todėl, kad žmonės bažnyčioje neužmigtų.

Velykų naktį išeidamas iš bažnyčios atsikvėpti, jaunimas pramanydavo ir kitokių išdaigų. Populiarus buvo mainymasis pypkėmis ir kepurėmis. Kartais žmogus patamsyje vietoj geros pypkės gaudavo apdrožtą medžio šaką, o vietoj kepurės – naginę.

Velykų rytas

Prieš Velykas vyrai visą Didžiąją savaitę geriau šerdavo arklius, valydavo pakinktus, sutepdavo juos, kad blizgėtų. Pakinkytiems važiuoti į bažnyčią arkliams ant kaklų uždėdavo žvangučius, ir jie tikrai šauniai atrodydavo. Gal pritiktų tokią dieną ir automobilį kaip nors papuošti? Velykų rytą ūkininkai laikė savo pareiga nueiti į tvartus paglostyti visus gyvulius – kad anie visus metus būtų nepikti ir jaukūs.

Velykų rytą į bažnyčią keliaudavo visi, kas tik gali. Kaip kas galėjo, pėsti ar važiuoti, skubindavosi kuo anksčiau patekti į bažnyčią. Pėstieji šį rytą eidavo keliais, o ne per laukus kelią trumpindami, kad nenumintų nė vieno daigelio, nes tuomet duonos nebus.

Eidavo palaukdami vieni kitų, būreliais, apsirengę geriausiais drabužiais, sveikindami vieni kitus su šventėmis, šnekučiuodami apie praėjusias Velykas, praėjusius metus, svarstydami, kokie bus derliai šiais metais. Mažai kas norėdavo Velykų rytą likti namie, būdavo, kad traukdavo burtus kuriam pasilikti.

Velykų rytą buvo bandoma spėti ateitį. Dažniausiai iš oro, saulės bei vėjo, taip pat – iš kiaušinių. Beveik visoje Lietuvoje orus spėdavo ir iš Velykų vėjo. Sakydavo, kad jeigu pirmąją dieną pūs pietų vėjas, bus šilta vasara, jei šiaurės – šalta, jei rytų – sausa, jei vakarų – lietinga.

Velykų pusryčiai

Kol šeima dar negrįžusi iš bažnyčios, likusieji namuose paruošdavo šventinį stalą. Tačiau prie stalo sėsdavo tik „parnešus Velykas", t. y. visiems parėjus ir parnešus šventintus valgius. Stengdavosi, kad Velykų, stalas būtų turtingas, tuomet bus turtingi ir metai. Velykų stalas jau dvelkia pavasariu – viduryje dubenėlyje sudėti margučiai, jie papuošti žalumynais, rugių želmenimis, žemuogių lapeliais, kartais – žibutėmis. Šventinti margučiai dedami ir į suželdintą avižų ar miežių dubenį.
 
Be margučių, keptas, rečiau – virtas kumpis arba karka, buvo labai populiarus velykinis valgis. Karką arba kiaulės kojytes įkepdavo ir į bulvių plokštainį (kugelį). Kepdavo veršienos kumpį, kiaulės galvą ir paršiuką. Kitur buvo patiekiamos kimštos žąsys, kalakutas.

Velykoms būtinai virdavo šaltienos. Velykų valgis buvo ir sūris, neva dėl to, jog jis primena ant Kristaus kapo užritintą akmenį. Kepdavo ir velykinių pyragų, kartais iki pusės metro aukščio – kuo pyragas aukštesnis, tuo šeimininkė geresnė.

Sustoję ar suklaupę prie stalo pasimelsdavo, kai kur – pagiedodavo ir sėsdavo valgyti. Kartais išgerdavo po gurkšnį šventinto vandens. Jei būdavo susipykę, vienas kito atsiprašydavo. Pirmiausia suvalgydavo („atsigavėdavo") kiaušinį.

Daugelio tautų senuosiuose tikėjimuose kiaušinis yra gyvybės ir augimo simbolis. Juo puotas pradėdavo ir romėnai. Katalikams valgiai iš kiaušinių per pasninką buvo draudžiami. Jie simbolizuoja perėjimą iš mirties būsenos į gyvenimą. Žemaitijoje per Velykų pusryčius po margutį visiems padalydavo tėvas, tuo tarpu Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje margutį kiekvienas pats pasirinkdavo ir vienas su kitu dauždavo. Kieno margutis stipresnis, tam ir metai bus laimingesni, tas ilgiau gyvens. Iš kiaušinių spėdavo ir ateitį.

Žiūrėjo, kur bus pramušto kiaušinio duobutė: jei viršuje – geri metai, jei šone ir dar neapvali – lauk negandų.
 
Svečiuotis pirmąją Velykų dieną nepriimta, tačiau jei kuriuose namuose būdavo nevaikštantis ligonis, nesvarbu, kad jis prižiūrėtas, pavalgydintas, kad visko turi, kiekviena kaimynų šeima jausdavo pareigą jį aplankyti, atnešdavo kokių nors lauktuvių, kurios galėtų pradžiuginti.

Šventintų kiaušinių lukštus dažniausiai sumesdavo į ugnį, nes „ugnelė šventa ir guruliai nuo šventinio valgio šventi". Kartais šeimininkė margučių lukštus sulesindavo vištoms, kad jos būtų dėslesnės, užkasdavo giliai į savo lauko rėžį, kad ledai javų neišmuštų.

Laistymasis ir plakimas

Buvo įprasta antrosios Velykų dienos rytą savuosius arba kaimynus aplieti vandeniu, kartais dar ir verbos rykštele paplakti. O laistymui pateisinti priežasčių atsirasdavo: esą ir linai geriau derėsią, derlius bus geresnis, vaikai geriau augs.

Šeimininkė saugojo, kad tik pasisektų vyrą apipilti, piemuo – berną, vaikai – vienas kitą tykojo „išprausti". Velykų rytą taikydavosi šaltu vandeniu aplieti miegančius. Antrosios Velykų dienos rytą ir verbas prisimindavo. Eidavo gana ankstų rytą, kad užtiktų kaimynus nesikėlusius arba dar nuogomis kojomis.

Pasidabindavo užsimaudami įvairių spalvų skrybėles, apsikabindavo blizgučiais, susijuosdavo įvairiais diržais. Nešdavosi armoniką, būgną ir dar kitų muzikos instrumentų, taip pat – išsprogdintas beržų rykšteles. Užtikę miegančius, nutraukdavo antklodę, plakdavo rykšte per nuogas blauzdas bei kojas. Miegaliams tekdavo išsipirkti ir nekviestus svečius vaišinti.

Kiaušiniavimas

Velykų antroji diena – kiaušiniavimo diena, nors Dzūkijoje vaikai kiaušiniauti eidavo ir pirmąją Velykų dieną. Margutis krikštavaikiui – velykinė krikšto motinos pareiga. Žinodamos, kiek kaime vaikų, moterys, jau iš anksto pasiruošdavo ir tiek margučių – jei per Velykas kiaušinių neduosi, tai tą metą vištos mažai kiaušinių dės.

Šeimininkė vaikams į kepurę įdėdavo po vieną ar du, kartais ir tris kiaušinius, duodavo po riekę pyrago, gabalėlį sūrio, o vaikai už tai būtinai turėdavo pabučiuoti šeimininkei abi rankas. Buvo paprotys ir margučiais apsikeisti, žinoma, gražiausiais. Atėjusių į svečius tuščiomis nelabai mėgdavo, o Vakarų Žemaitijoje toks svečias galėdavo gauti „kailinius išutinėti".

Tas pats galėjo nutikti ir atsilankiusiam pirmąją Velykų dieną. Ne tik vaikai, bet ir senieji pirmąją dieną niekur nevaikščiodavo. Jeigu kuris, kad ir su svarbiu reikalu, nueidavo pas kaimyną, šeimininkas prie durų paklodavo kailinius, ir nevalia buvo jų peržengti. Reikalą sakyk stovėdamas už jų. O jeigu užmiršęs vaikas nubėgdavo pas kaimyną, tai vietoj margučių paduodavo senus kailinius ir liepdavo blusinėti. Tai buvo didelė gėda.

Margutis – iš seno sūrio?

Su margučiais susiję daug velykinių linksmybių. Baigę kiaušiniauti, visi pilnomis kišenėmis, užančiais, maišeliais ir pintinėmis margučių susirinkdavo kur nors gražioje vietoje, pasirodydavo, apsižiūrėdavo, kas kokių turi, kas daugiausia surinko, kieno gražiausi, ir pradėdavo žaidynes.

Su margučiais žaisdavo ir miestuose. Vilniuje XIX a. antrojoje pusėje tokių žaidynių mėgėjai rinkdavosi į Rotušės aikštę. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Velykų rytą beveik pusė kauniškių vaikų, jaunų vyrukų ir ūsuotų senių susirinkdavo Kauno Rotušės aikštėj. Vieni margučius ritindavo, kiti mušdavo, į dantis kalendavo.

Amžininkai pasakoja, kad joks „jomarkas“ tokio vaizdo niekuomet neatstos.

Pats didžiausias menas – išsirinkti stiprų kiaušinį. Stiprumas nustatomas lėtai kalenant į dantis. Jeigu kiaušinis aiškiai skamba, tai stiprus, o jeigu kevalas minkštas, garsas būna duslus. Būna, kad prieš daužynes varžovai vienas kito margučius išbando, bet tai padaryti mažai kas duoda, nes dauguma per ilgai tyčia į dantis tranko, kad kiautas susilpnėtų ir greičiau dužtų.

Pirmąją Velykų dieną kiaušinius daugelyje Lietuvos vietų mušdavo tik smaigaliais, antrąją dieną ir vienu, ir kitu galu, t. y. įdužus vien smaigaliui, kiaušinio atiduoti dar nereikėdavo – dauždavo dar storgaliais, ir atiduodavo tik įdužus abiem galams. Nugalėtoju buvo laikomas tas, kurio margutis stipriausias. Sakydavo, kad kuris daugiau margučių išlošė, tas ir laimės daugiausia turės tais metais.

Pasitaikydavo ir tokių žaidėjų, kurie, bandydami sukčiauti, atsinešdavo dirbtinių kiaušinių. Juos darydavo įvairiai: šviežiam kiaušiniui šonuose išdurdavo skylutę, viską iš vidaus iščiulpdavo, kevalą išdžiovindavo ir prileisdavo sakų, vaško ar cukraus. Arba mažesnius kiaušinius, kurie visados stipresni už didelius, statydavo sausoje vietoje ant laibgalių ir laikydavo ištisus metus arba ir ilgiau, kad baltymas sudžiūtų, o trynys laibgalyje susitrauktų ir sukietėdamas kiautą sustiprintų. Dar būdavo tokių, kurie kiaušinius storai aptepdavo laku ir paskui nudažydavo. Tokius kiaušinius nuo tikrų margučių galima atskirti tik sumušus.

Taipogi, pamirkydavo acte ir aptepdavo specialiu kalkių tirpalu, išdžiovinę apgludindavo. Nagingesni ištekindavo iš seno riebaus sūrio arba iš rago. Apgaudinėtojas paprastai vienoje rankoje turėdavo tikrą, kitoje – dirbtinį kiaušinį, kad, kilus įtarimui, galėtų sukeisti ir duoti patikrinti gerą margutį.

Sukčiautoją išaiškinus, iš jo atimdavo kiaušinius, kitam kirsdavo per ausį ar prilupdavo. Retkarčiais, sugavę apgaviką su kiaušiniu, nutekintu iš akmens ar iš kieto sūrio arba pripiltą sakų, suspausdavo sumuštą kiaušinį ir aptėkšdavo apgavikui akis. Būdavo, kad sukčiautoją už apgaulingai sudaužytą margutį priversdavo suvalgyti dirbtinį kiaušinį.

Žaidimai su margučiais

Margučių ridenimas – tai pats populiariausias velykinis žaidimas. Galbūt ir mūsų skaitytojai norės Velykų rytą savo namuose arba pievelėje paridenti margučius? Galima ridenti ir įdaužtus margučius, svarbu, kad tik šonai būtų sveiki. Vienodų ridenimo taisyklių nėra ir nebuvo. Svarbiausi žaidimo principai daugmaž panašūs.

Jeigu paleistas kiaušinis išmuša iš vietos kitą kiaušinį, tai ridentojas jį pasiima ir antrą kartą ridena be eilės. Jeigu vienu leidimu kiaušinis kliudo du kiaušinius, ridentojas abu pasiima ir gali be eilės ridenti dar du kartus. Galima ridenti iki nepataikai. Kai žaidžia dviese, žaidėjas, pataikęs į nuridentą kiaušinį, jį pasiima, jeigu nepataiko – abu atitenka pirmajam žaidėjui.

Galima netoli nuo ridenimo griovelio padaryti duobutę. Tada vienu metu grioveliu du žaidėjai leidžia po kiaušinį. Laimi tas, kurio kiaušinis aplenkia duobelę, pralaimi tas, kurio kiaušinis pateko į duobelę. Laimėtojas pasiima į duobelę įsiritusį kiaušinį. Kai abu kiaušiniai surieda į duobutę ar abu pralekia pro šalį, žaidėjai pasiima kiekvienas savo kiaušinį.

Kai margučiai ridenami lygioje vietoje ant pievutės, kieme, lauke ar patalpoje, visi ridena iš tos pačios vietos. Laimi tas, kurio margutis nusirita toliausiai. Jam atitenka visi paridenti margučiai.
 
Margučius galima ridenti ir su lazda. Kuris sveiką(!) margutį iš tos pačios vietos toliausia nuridena, tam atitenka kiti margučiai.

Štai toks gražus pagrindas gražiai švęsti – Šv.Velykos.

Pasilinksminkime, kad ir kur bebūtume tą dieną. Paridenkime margučius, pamainikaukime jais su draugais ar kaimynystėje gyvenančiais tėvynainiais. Paburkime, koks bus oras arba kiek laimės laukia šiais metais.

Tik, šiukštu, neburkime netikrais margučiais ir nebandykime apgauti lemties. Tegul aplanko mus tik tikras džiaugsmas!

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą