Piratavimas – senas reiškinys. Kaip ir prieš šimtus metų, deja, taip ir šiandien, atviruose vandenyse plaukioja piratų laivų.

Tiesa, šiuolaikiniai jūrų plėšikai išvaizda vargiai primena romanuose aprašytus senovės piratus, kuriems vietoj rankos – kablys, koją atstoja medinis ramstis, juodas raištis dengia išmuštą akį, ant peties čiauška papūga, o rankoje tvirtai suspaustas butelis romo.

Apie piratus, jų gyvenimą, pagrobtus ir paslėptus lobius parašyta daugybė knygų, sukurta filmų.

Šimtametė istorija

Piratai (lot. - pirat, gr. - peirates nuo žodžio peiraomei, kas reiškia ieškoti nuotykių ir laimės jūroje) yra plėšikai, puolantys laivus jūrose, bei atakuojantys taikinius, esančius krante, siekiant užgrobti krovinį. Spėjama, kad šį žodį pirmą kartą paminėjo romėnų istorikas Polibijus apie 140 m. pr. m. e.

Tyrinėtojai spėja, kad pirmieji piratai puldinėti jūroje plaukiojančius laivus pradėjo dar prieš mūsų erą. Graikų istorikas Plutarkas apie 100 m., aprašė piratavimo reiškinį: jis aprašė plėšikus, atakuojančius ne tik laivus, bet ir uostamiesčius.

Piratavimą minėjo ir Homeras poemose „Iliada“ ir „Odisėja“. IX–XI a. minimi norvegų ridersai (jūrų plėšikai), kurie dažniausiai buvo vadinami ne piratais, o danais ar vikingais. Viduramžių Anglijoje tokie plėšikai turėjo jūros vagišių vardą.

Nuo piratų kentėjo senosios Egipto, Graikijos ir Romos imperijos. Nuo piratų buvo nukentėjęs net vienas garsiausių Romos imperatorių Gajus Julijus Cezaris.

Piratai senovėje siautėjo ir upėse. XIV a. garsiausi buvo Volgos ir Kamos upių plėšikai.

Piratų sąvoka plačiai pradėta vartoti tik prasidėjus didžiajai piratų erai XVI–XVII a. Tuomet garsėjo Karibų jūros piratai, kurių taikiniu tapdavo iš Amerikos auksą į Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Olandiją ir Prancūziją gabenę laivai.

Įvairiais laikais, priklausomai nuo šalies, nuo užimamų pareigų, piratai buvo vadinami įvairiais vardais: viduramžiais piratai buvo vadinami korsarais, Prancūzijoje buvo filibusteriai, Anglijoje – bukanieriai. Kartais vyriausybė duodavo teisę piratams atstovauti savo šaliai kare. Paprasčiausia būdavo duoti privatiems jūrininkams licenziją, kad šie galėtų pulti priešų laivus. Tokie piratai buvo vadinami kaperiais.

Karibų jūros piratai

Labiausiai minimi ir žinomi Karibų jūros piratai. Karibų piratų era tęsėsi nuo 1560 m. iki 1720 m. Sėkmingiausias laikotarpis šiems piratams buvo nuo 1640 m. iki 1680 m.

Karibai buvo kolonizuoti ispanų ir portugalų. Ispanija kontroliavo Ameriką ir Bahamų salas (Karibai). Tokiu būdu Ispanijai priklausė visi aukso ir kitų brangiųjų metalų telkiniai. Olandija, Anglija ir Prancūzija taip pat siekė išplėsti savo kolonijas Naujajame pasaulyje, bet tam priešinosi Ispanija. Padedant savo vyriausybėms, Anglijos, Prancūzijos ir Olandijos prekybininkai ir kolonistai ignoravo nesikišimo į Ispanijos teritoriją, sutartį.

Ispanija visą auksą ir kitas naudingas iškasenas gabendavo per Atlanto vandenyną laivais, taigi išpopuliarėjo piratavimas. Karibų jūra buvo pamėgta todėl, kad čia esančiose salose, pakeliui į Europą, sustodavo ispanų laivai. Taigi, nepaisant sutarties, Prancūzija, Anglija ir Olandija įkūrė savo miestus Karibuose.

Šie miestai buvo saugūs, nes juos gindavo ir ten gyveno dauguma piratų. Pagal susitarimą dalis grobio atitekdavo piratams, o dalį atiduodavo juos globojančioms valstybėms. Taip prasidėjo didžioji piratavimo era.

Mėgstamiausias Karibų ir Atlanto piratų laivas – vienstiebis burlaivis. Piratai taip pat plaukiodavo vadinamomis škunomis (dvistiebis laivas), brigantinomis (mažos gramzdos, labai manevringas laivas). Prekybinis laivas fasteris turėdavo 16 patrankų.

Kiek mažiau šių ginklų turėjo fateris (olandų piratų laivas). Galionas (ispanų burinis laivas) būdavo su 2 ar net 3 deniais, kuriuose iš viso buvo išdėstoma per 70 patrankų. Be šių laivų, piratai naudodavo ir įvairius perdirbtus, iš ispanų pagrobtus laivus.

Piratai būdavo ginkluoti patrankomis (buvo naudojami sviediniai su įvairiais užpildais – metaliniais šratais, stiklu, metalo atraižomis ir t. t.), bombomis (geležinis kamuoliukas, prikištas parako, su įtaisytu degikliu), metalo juostomis (naudojamos mėtant į puolamo laivo denyje esančius žmones). Su savimi visada turėdavo muškietų, pistoletų, trumpųjų kardų, durklų ir peilių.

Prisiartinę prie laivo piratai, naudodamiesi kabliais ir virvėmis, lipdavo į denį. Pirmas, kuris užlipdavo į denį, ir pirmas, kuris nužudydavo priešą ar paimdavo priešo vėliavą, gaudavo specialią premiją iš paimto grobio. Dažniausiai, kai piratų laivas prisiartindavo ir būdavo aišku, kad pralaimėjimas neišvengiamas, sumedžiotas laivas iškeldavo ant stiebo baltą vėliavą ir pasiduodavo.
 
Gyveno pagal taisykles

Kaip žymiausi piratai istoriniuose šaltiniuose minimi Notoriusas Lolonoisas (žiauriausias piratas), seras Henris Morganas, seras Francis Dreikas, kapitonas Tomas Tevas, Ilgasis Benas, majoras Stedas Bonnetas, Edvardas Tyčas (Juodoji barzda) ir kt.

Piratai turėdavo tam tikras taisykles, kuriomis vadovaudavosi gyvendami kartu ir dalindamiesi laimikį. Tokios taisyklės nebuvo visuotinos, jos šiek tiek skirdavosi ir priklausydavo nuo laivo kapitono, tačiau jų laikytis privalėjo kiekvienas laive esantis piratas. Pavyzdžiui, jei bet kuris vyras pasiūlo pabėgti ar ką nors slepia nuo komandos, jis išlaipinamas negyvenamoje saloje su statine parako, šiek tiek geriamo vandens ir su nedideliu ginklu.

Jei kuris nors piratas pavagia bet kokį komandos daiktą, priklausomai nuo vagystės dydžio ir daikto svarbos, jis arba išlaipinamas negyvenamoje saloje,  arba nušaunamas. Tas, kuris „paleido“ rankas ar rūkė tabaką triume, buvo be kepurės, pasišviesti nešiojosi žvakę be gaubto, tam taisyklėse numatoma bausmė – 40 kirčių rimbu per nuogą nugarą.

Taisyklėse buvo numatomos ir grobio dalybos. Kuo aukštesnis rangas, tuo, suprantama, didesnė dalis atitenka. Jei kuris piratas užgrobiant laivą nukentėdavo taip, kad netekdavo kurios nors kūno dalies, jam atitekdavo speciali grobio dalis.

Pavyzdžiui, vienodai buvo įvertinamas akies ir piršto netekimas. Jei nukentėjusysis netekdavo kairės kojos, gaudavo keturis kartus daugiau grobio nei už prarastą akį ar pirštą. Penkis kartus daugiau buvo įvertinta dešinė koja ar kairė ranka. Visų daugiausiai gaudavo tas piratas, kuris netekdavo dešinės rankos.

Nepaisant kartas nuo karto pasisekusių užpuolimų ir gero grobio, piratų gyvenimas nebuvo lengvas. Jie miegodavo triumuose ar žemutiniuose deniuose, kur būdavo nešvaru, knibždėte  knibždėdavo žiurkių, vargindavo drėgmė ir smarvė. Dienomis kepindavo saulė.

Gerti romą ir žaisti kauliukais būdavo pagrindinis piratų užsiėmimas. Gydytojų ir vaistų laivuose nebūdavo. Jei piratą smarkiai sužeisdavo, dažniausiai stalius ar kitas laivo darbininkas, be jokios narkozės tiesiog nupjaudavo sužeistą ranką ar kitą kūno dalį.

Piratų laivuose būdavo vištų, kurių kiaušiniai ir mėsa naudoti maistui. Piratai neturėdavo nei vaisių, nei daržovių, todėl jiems stigdavo vitaminų, dažnai sirgdavo skorbutu ir kitomis ligomis.  
Kai pasiekdavo uostą, piratai pasidalintus pinigus išleisdavo lošimams, moterims ir alkoholiui. Per kelias dienas jie iššvaistydavo visus turimus pinigus ir vertingus daiktus.

Tačiau uostuose jų laukdavo ne tik linksmybės, bet ir kartais sunkūs laivo remonto darbai. 

Vėliavos 
     
1694 m. anglų admiralitetas, siekdamas atskirti kaperius (jūrų plėšikus, puldinėjusius priešo laivus su savo šalies vadovų leidimu) nuo piratų, įvedė privalomą ženklą anglų korsarų laivams.

Prancūzai anglų korsarų vėliavas vadino Jolie Rouge (raudonasis ženklas). Šis pavadinimas angliškoje transkripcijoje virto Jolly Roger (linksmuoju Rodžeriu). To meto anglų kalbos žargone „roger“ reiškė „vagis, sukčius“. Taigi linksmaisiais Rodžeriais pradžioje buvo vadinamos raudonos jūrų plėšikų vėliavos. piratai, kurie neturėjo kaperių patentų, pradėjo kelti raudonus ir juodus vimpelus.

XVII a. jūros simbolių sistemoje juodas vimpelas reiškė, kad atakuojamas laivas privalo nesipriešinti ir nedelsiant sustoti. Nepaklusus, buvo keliamas raudonas, reiškiantis kovą be pasigailėjimo.

Vėliau, XVIII a., linksmaisiais Rodžeriais imtos vadinti tuo metu populiarios juodos piratų vėliavos su kaukole ir sukryžiuotais kaulais. Tačiau bendros piratų vėliavos nebuvo.

Piratų laivų kapitonai stengėsi turėti originalius ženklus: Bartolomėjus Šarpas puldamas kėlė raudoną vimpelą, išpuoštą įvairiaspalviais kaspinais, Monbaras – juodą vėliavą su sukryžiuotais kaulais ir kortų tūzais.

Daugelis įžymių piratų turėjo savo vėliavas. Tai buvo savotiškas „prekinis ženklas“. Tačiau dauguma piratų stengėsi nesiafišuoti iš anksto – jie plaukdavo iškėlę kokios nors valstybės vėliavą ir auka per vėlai sužinodavo apie priartėjusius piratus.
 
Manoma, kad pirmasis vėliavoje kaukolės ir kaulų motyvą pradėjo naudoti prancūzų piratas Emanuelis Veinas. Pati žinomiausia juoda vėliava, tapusi visų piratų simboliu, – kaukolė ir sukryžiuoti kaulai – priklausė Edvardui Inglendui. Panašią vėliavą – kaukolė (profiliu) ir kaulai kryžium – keldavo Laimingojo Henrio Everio laivas. Džeko Rekamo vėliava – kaukolė ir sukryžiuoti kardai.

Laikui bėgant, piratavimas tapo nekontroliuojamas. Piratai užpuldinėdavo ne tik krovininius, bet  keleivinius bei kitus laivus. Laivai būdavo tiesiog užpuolami, išžudoma įgula, viskas nuniokojama ir galiausiai paskandinama.

1700 m. piratai buvo išstumti iš Karibų, 1710 m. – iš vakarų Afrikos ir Šiaurės Amerikos, 1720 m. – iš Indijos vandenyno. Henriui Morganui gavus riterio titulą ir tapus Jamaikos gubernatoriumi, likę gyvi piratai galėjo lengviau atsikvėpti, nes jų persekiojimas buvo nutrauktas.

Dabartiniai piratai

Deja, šiandien jūrose ir vandenynuose, kaip ir prieš keletą amžių, nėra saugu. Plačiuosiuose vandenyse siautėja laivus grobiantys, plėšiantys ir įkaitais įgulas imantys šiuolaikiniai piratai.

Londone įkurtas Jūrų saugumo komitetas (JSK) kiekvieną mėnesį išplatina pranešimų apie piratavimą ir laivų apiplėšimus. Kasmet įvykdoma apie 300 plėšimų, per kuriuos sužeidžiami ar net nužudomi įgulos nariai, keliautojai. Neretai piratai laive esančius žmones paima įkaitais.

Nuo 1984 metų, kai buvo įkurtas JSK, užregistruota daugiau kaip 4 tūkst. laivų apiplėšimų. Tačiau šie duomenys nėra tikslūs, nes ne visada piratų užpultų laivų savininkai kreipiasi į teisėsaugininkus.
Šiuolaikiniai piratai dažniausiai siaučia trečiojo pasaulio valstybių vandenyse. Nesaugiausiomis laikomos Pietryčių Azijos, Rytų Afrikos bei vakarinės Pietų Amerikos pakrantės, tačiau piratų pasitaiko ir Europos vandenyse.

Rizikos regionais netoli Europos krantų yra laikoma pakrantės linija nuo Albanijos iki Graikijai priklausančios Korfu salos. Pavojingi ir Maroko vandenys. Čia piratų taikiniu dažniausiai tampa prabangios turtuolių jachtos.

Nėra žinoma, kiek šiuolaikinių piratų siaučia įvairiose pasaulio jūrose.

Dažniausiai šiuolaikiniai piratai veikia nedidelėmis grupėmis nuo 5 iki 20 žmonių. Mažesnės grupės puldinėja mažus laivus,  o keliolikos piratų įgula imasi stambesnių operacijų. Nusikaltimai būna iš anksto suplanuoti. Plėšikų grupės paprastai būna  labai ginkluotos.

Pasitaiko atvejų, kai prie piratų prisijungia kariūnai, policininkai ar karo vadai. Jie laivus stabdo ir į juos patenka kaip oficialūs pareigūnai, tačiau vėliau paaiškėja, kad tai – piratai.

Jūrų piratų padaryta žala, įvairiais skaičiavimais, kasmet siekia 13–16 mln. JAV dolerių. Dauguma piratų įvykdytų nusikaltimų neišaiškinami. Dažnai atsitinka taip, kad piratų puolami laivai radijo bangomis kreipiasi pagalbos į pakrančių apsaugos tarnybas, tačiau smarkiai nuo kranto nutolę laivai jos sulaukia per vėlai.

Kovai su šiuolaikiniais jūrų piratais yra įsteigta nemažai įvairių organizacijų. Tuo rūpinasi ir Tarptautinė jūreivystės organizacija. Ji rengia specialius tarptautinius bendradarbiavimo projektus, koordinuoja piratų išpuolių krečiamų šalių bendradarbiavimą, padeda šioms šalims sureguliuoti jūrinės teisės įstatymines bazes.

Piratavimas egzistuoja jau kelis tūkstantmečius, pergyveno daugybę imperijų ir tautų. Tad atsakingi pareigūnai bei ekspertai sako, kad šį reiškinį pažaboti labai sunku ir jis vargu ar kada visiškai išnyks.

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą