Ryžiai – sena kultūra, pradėta auginti dar prieš mūsų erą. Azijos šalys ir šiandien varžosi tarpusavyje, kuri iš jų pirmoji pradėjo vartoti ryžius maistui. Mokslininkai mano, jog labiausiai tikėtina jų paplitimo iš Indijos versija, kur žmonės laukiniais ryžiais maitintis pradėjo maždaug prieš 5000 metų.

Senovėje ryžiai buvo ne tik maistas, bet ir atstodavo pinigus. Net iki XIX amžiaus  japonai jais mokėjo mokesčius ir atlyginimus, o valdomas ryžių laukų dydis buvo žemvaldžių turto rodiklis.

Dabar ryžiai auginami Azijos, Afrikos, Europos, Amerikos šalyse, Australijoje. Didžiausi jų auginimo plotai yra Indijoje, Kinijoje ir Indonezijoje.

Beveik pusė pasaulio gyventojų maitinasi ryžiais, o Azijos gyventojai, galima sakyti, yra tiesiog priklausomi nuo jų. Ryžiai naudingi daugeliu atžvilgių. Iš jų gaminama japoniška sakė (alkoholinis gėrimas), kruopos, miltai, krakmolas, makaronai, ryžių actas, valgomasis ir techninis popierius, klijai, drabužiai (naudojami ryžių šiaudai) ir t.t.

Šiltas klimatas, gausūs krituliai arba dirbtinis drėkinimas yra būtinas, kad augtų ryžiai. Jų šaknys prisitaikiusios augti apsemtoje dirvoje. Derlius gali būti imamas net tris kartus per metus, o kitų grūdinių augalų – tik vieną arba, geriausiu atveju, du kartus.

Žinoma apie 20 ryžių rūšių ir porūšių. Baltieji – tai pati populiariausia ryžių  rūšis, skirstoma į tris porūšius: ilgagrūdžiai (cilindro formos, 1 cm ilgio, labiausiai tinkantys garnyrams), vidutinio ilgumo (populiariausia ryžių rūšis, grūdeliai maždaug 0,6 cm ilgio), smulkiagrūdžiai (tik 0,3 cm ilgio, ovalo formos, verdami sulimpa, labiausiai tinka suši ir įvairiausioms košėms gaminti). Rudieji ryžiai yra išlukštenami, o membrana, kuri ir suteikia rudą spalvą, paliekama. Šios rūšies ryžiai laikomi pačiais sveikiausiais, nes juose lieka daugiausiai vitaminų ir kitų vertingų medžiagų.

Nelukštenti ryžiai retai kada parduodami, bet vis dėlto yra žmonių, besirenkančių šią rūšį. Jų nuomone, ryžiai geriau išlaiko maistines savybes ir yra skanesni, jei išlukštenami prieš pat virimą.

Ryžiai skiriasi ne tik forma, bet ir spalva. Populiariausi yra mums įprasti baltieji ryžiai, bet auginami ir juodieji, raudonieji, violetiniai ir t. t. Ryžių luobelės yra kietos, nesuverda, todėl grūdeliai išlukštenami, nuvalomi iki branduolio. Dėl to ryžiai  netenka daugelio savo vertingųjų savybių. Tai paskatino ieškoti modernesnių technologijų grūdams apdirbti. Luobelėms minkštinti šiandien naudojami efektyvūs fermentų tirpalai. Suminkštinus luobeles, nebereikia grūdų poliruoti, todėl išsaugomos svarbios maistinės medžiagos.

Manoma, kad viena iš japonų ilgaamžiškumo priežasčių slypi ryžiuose, nes didžiąją jų sudėties dalį sudaro angliavandeniai, taip pat yra baltymų, riebalų, ląstelienos, mineralinių medžiagų, vitaminų ir vandens. Ryžiuose nėra cholesterolio.

Ryžių savybės (forma, minkštumas, birumas ir kt.) lemia jų paskirtį kulinarijoje. Ilgagrūdžiai ryžiai, kurių kiekvienas grūdelis lengvai atsiskiria, tinka salotoms, sriuboms, pagrindiniams patiekalams, o pusilgiai ir smulkiagrūdžiai –suši, košėms, pudingams gaminti, nes yra minkštesni ir lipnesni.

Žmonės yra sukaupę didelę ryžių patiekalų gaminimo patirtį. Kokių tik gudrybių nesugalvoja  kulinarai, besiruošdami virti ryžius. Vieni juos mirko šaltame, kiti – šiltame, treti – sūriame vandenyje, o ketvirti prieš verdant juos apkepa.

Pasaulyje sukurta begalės ryžių patiekalų receptų. Net išrankiausi gurmanai neatsisako ryžių ir atranda jų skonio savybes vis iš naujo.

Komentarai (1)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

...
parašė olo, April 17, 2008

labai mazai informacijos.levai.rasau 2

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą