| Šuo – pirmasis prijaukintas gyvūnas |
|
|
|
| Parašė Ligita Budginaitė | |
| 2008-02-07 | |
|
Tiksliai nežinoma, kas buvo šuns protėviai ir kurioje žemyno dalyje šuo atsirado. Kilo iš vilkų ir šakalų Vieni mokslininkai mano, kad dabartinis šuo kilo iš vilkų ir šakalų. To įrodymas – išorinių formų, vidinės sandaros ir elgsenos panašumai. Kiti galvoja, kad šuo kilo iš kelių išnykusių laukinių rūšių, kurių liekanos randamos archeologinių kasinėjimų metu. Apie tai byloja dabar egzistuojančių veislių įvairovė ir dideli skirtumai tarp jų. Seniausios šiaurinių šunų veislės galėjo kilti iš prijaukinto laukinio vilko arba vilko ir vadinamojo pelkių arba durpinio šuns hibrido. Panašios į vilkus yra ir laikos. Daugelis pietinių šunų veislių, manoma, kilo iš prijaukinto laukinio šakalo, kuris priklauso vilkų genčiai ir turi su jais evoliucinės raidos panašumų. Šakalai dažniausiai apsigyvendavo šalia žmonių, taip gindamiesi nuo stambesnių grobuonių. Jie įspėdavo žmones, kad prie jų buveinės artinasi laukiniai žvėrys. Tarp smulkių šunų veislių yra išoriškai labai panašių į šakalus. Kai kurios smulkios veislės (špicai, pinčeriai, terjerai) kilo iš durpinio šuns, o dogo grupė kilo iš protėvio, turėjusio galingą kūną. Seniausios iškasenos Šuns prijaukinimo rezultatu tapo pastebimi organizmo funkcijų ir sandaros pakitimai, pasikeitė išvaizda ir elgsena. Šunims atsirado kabančios ausys, riesta uodega, galimybė loti ir vizginti uodegą. Pasikeitė ir charakteris, jie tapo prieraišesni prie žmogaus, ištikimesni šeimininkui, paklusnesni ir gabesni greitam dresavimui. Šuo – pirmas gyvūnas, prijaukintas žmogaus. Sprendžiant pagal archeologinių kasinėjimų rezultatus, tai įvyko akmens amžiuje, kai senovės žmonės dar neužsiėmė žemdirbyste ir gyvulininkyste, o maistą ir drabužius gaudavo medžiodami laukinius žvėris. Seniausi rasti šuns palaikai - apie 14 000 metų senumo Vokietijoje, taip pat 13 500 metų senumo Izraelyje. Lietuvoje šunys kaip naminiai gyvūnai atrandami nuo pat ledynmečio pabaigos. Dingai Kariniams tikslams šunis pradėjo naudoti prieš daugelį amžių. Iš pradžių juos naudodavo apsaugai – išvesdavo už pilių teritorijos. Priešui priartėjus, šunys imdavo loti, puldavo ir kaudavosi su užpuolikais. Tiems tikslams ant stiprių ir piktų šunų uždėdavo apsaugas su aštriais metaliniais dygliais ir leisdavo pulti priešą. Vergovės periodo karuose dažniausiai pirmą atakuojančiųjų eilę sudarydavo šunys, po jų ėjo ginkluoti vergai ir tik po to – kariai. Turbūt vieninteliai likę grynakraujiai priešistorinių naminių šunų palikuonys yra dingai – sulaukėję šunys. Tai pačios gryniausios veislės šunys, nes nėra kitų laukinių šunų su kuriais galėtų kryžmintis. Dingai paplitę Australijoje. Čia jie lengvai išliko gamtoje, nors maždaug prieš 4000 metų jie čia buvo atvežti aborigenų kaip naminiai šunys. FCI Bėgant amžiams kartu su žmogumi keitėsi ir šuo – jo ištikimas palydovas. Atsirado naujų veislių, sustiprėjo arba susilpnėjo įvairios gyvūno savybės. Anksčiau žmogus naujas veisles formuodavo beveik aklai. Mokslo raida ir genetikos dėsnių pažinimas padėjo plėstis šiai sričiai ir pasiekti laimėjimų. Pati didžiausia pasaulyje kinologų organizacija yra Tarptautinė kinologų federacija (FCI), suvienijusi Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos, Australijos ir Naujosios Zelandijos kinologų organizacijas. FCI įkurta 1911 m. Jos būstinė -Thuine (Belgija). Jos nariu gali būti tik viena, pati didžiausia konkrečios šalies kinologų organizacija. FCI tvirtina naujus bei papildo jau priimtus šunų veislių standartus. Lietuvos kinologų draugija - LKD, vienijanti visas Lietuvos kinologijos organizacijas, yra šios organizacijos narė. Amerikos šunininkystės klubai AKC (American Kennel Club) ir UKC (United Kennel Club) vienija JAV kinologų organizacijas. Šimtai veislių Šiuo metu priskaičiuojama apie 400 šunų veislių, nors didžioji pasaulio šunų dalis yra neveisliniai, t. y. mišrūnai. Šunų veislės skirstomos į 10 grupių pagal Tarptautinės kinologų federacijos klasifikaciją: piemenų šunys, terjerai, špicai, skalikai, kambariniai šunys ir kt. Šunys, priklausomai nuo veislės ir protėvių pasižymi stebinančia įvairove. Skirtingų veislių šunų ūgis siekia nuo kelių centimetrų iki beveik metro, kailio spalva gali būti nuo baltos iki juodos, o taip pat ruda ir pilka. Šunys lengvai treniruojami. Daugelyje šalių šunys dažniausiai laikomi kaip naminiai gyvūnai, nors įvairios šunų sporto rūšys leidžia jiems parodyti savo įgimtus sugebėjimus. Kai kurios šunų veislės iki šiol atlieka savo tradicines funkcijas - saugo avių ir galvijų bandas, taip pat naudojami narkotikų ar sprogmenų paieškai. Šunų rengimas specialioms tarnyboms: apsaugos, paieškos, saugojimo ir gynimo yra savotiška sporto šaka. Specialioms tarnyboms galima rengti tik tam tikras veisles. Šunų dresuotumas tikrinamas trimis etapais. Šeimininkas turi įdėti daug darbo, būti kantrus, teisingas. Tinkamai išdresuotas šuo gali laikyti dresuotumo egzaminus. Kiekvienam – savo. Tokia taisyklė galioja šunims. Kinologai teigia: jeigu turi šunį medžiotoją, nedaryk iš jo gelbėtojo. Jeigu turi gelbėtoją – jis niekada nepadarys namų tvirtove, nes ir plėšikui atneš šlepetes. Jei šuo kambarinis, neriškite jo lauke prie būdos ir pan. Komentarai (0)
 Jūsų komentaras
Griežtai draudžiama Emigrantas paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Emigrantas kaip šaltinį. |
Prisijunkite prie komentarų šaltinio
Show/Hide comments
