Užgavėnės - paskutinė mėsėdžio diena, žiemos palydų, žiemos išvarymo, daugelio dar vadinama vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo švente. Ji buvo žinoma net ir pagonybės laikais. Seniau ji vadinta Ragučio švente.

Pagal seną tradiciją Užgavėnės turėtų būti švenčiamos net 8 dienas (pradedant sekmadieniu). Na, o tikroji Užgavėnių diena - 46-oji diena prieš Velykas. Tą dieną pagal tradiciją niekas nedirbdavo. Dabartiniai Užgavėnių papročiai - tai senovėje buvusių šventės apeigų, kuriomis būdavo siekiama nulemti derliaus gausumą, mūsų dienas pasiekusi dalis.
 
Užgavėnės, ypač Žemaitijoje, garsėja persirengėliais, kurie Užgavėnių ubagais ar žydais vadinami. XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985-90-uosius metus jos vėl buvo atgaivintos. Žemaičių Užgavėnių tradicijas perėmė ir kiti regionai, ši šventė labai mėgstama tapo Vilniuje, Kaune.

Dega Morė, traukiasi žiema ir negandos

Žemaitijoje svarbiausia Užgavėnių karnavale - pamėklė Morė (dar vadinama Kotre). Morei aprengti ypatingų rūbų ar kitų dalykų nereikia. Paimama kokia palinkusio medžio pašliūža ar senų rogių pavaža, į tą pavažą įkalamas paprastas mietas, o ant mieto užmaunamas senas medinis ratas. Prie rato prikalami kokie trys pagaliai, kurie laiko Morę ir atstoja jai kojas. Taip ant to rato sukryžiuotų pagalių užvelkamas koks nors senoviškas marginis sijonas ir kiti moteriški rūbai. Galva aptaisoma lininiais plaukais. Ant galvos uždedamas eglišakių vainikas. Galva ir pati Morė apkaišoma įvairiais margais popierėliais. Į rankas įkišamas spragilas, kuriuo ji vežama švaistosi kaip gyva. Todėl, kas norėtų ją pripuolęs nupešioti, negalėtų, nes gautų spragilu per galvą. Be to, Morės palydovai, apsirengę įvairiomis baidyklėmis, šakėmis ir šiaip pagaliais apsiginklavę, saugo.

Šiais laikais bene svarbiausias Morės akcentas - išryškintos jos moteriškos kūno formos, ypač krūtys, ryškiai išdažytas veidas. Vežama Morė ant rato sukasi, visur aplinkui didžiausias triukšmas - paleidžiami į darbą barškalai. Dažnai jos rankose, be botago ar spragilo, dar būna ir šluota. Po kaimą, miestelį ji dažniausiai pradedama vežioti dar prieš pietus.

Be Morės ir jos palydos per Užgavėnes visada gausu triukšmą keliančių kitų persirengėlių, juokdarių ir išdaigininkų. Jų vaikštynės po kaimus tęsdavosi nuo ryto iki sutemstant. Dažniausiai per Užgavėnes būdavo persirengiama žydais, elgetomis, čigonais, jaunavedžiais, daktarais vengrais. Žemaitijoje gausu ir kaukių, vaizduojančių gyvulius. Tai arklys, ožys, gervė, malpa (beždžionė), kiti gyvuliai. Demoniškas būtybėms atstovauja giltinė, velnias, raganos. Užgavėnės, be Kanapinio ir Lašininio, jų kovos, Morės sudeginimo ant laužo (Vilniuje įsigudrinta jas skandinti) - ne Užgavėnės. Visa tai simbolizuoja nenorinčio pasitraukti mėsėdžio arba žiemos (Lašininio) kovą su žmonių išsiilgtu pavasariu arba pasninku (Kanapiniu). Seniau Lašininio ir Kanapinio kovos daug kur vykdavo Pelenų dieną.

Pamėklė Morė (Kotrė) ant laužo sudeginama Užgavėnių žydams dažniausiai jau aplankius visas sodybas, visas tokiai šventei tinkamas dainuškas išdainavus, sočiai Užgavėnių vaišių prisivalgius.

Po Užgavėnių laužo Užgavėnių žydai ir juos lydėję šventės dalyviai neišsibarsto. Priešingai. Jie susimeta į būrelius, sudeda į vieną krūvą tai, ką jiems vaikštant po sodybas pasisekė prisirinkti, kas dosnių šeimininkų pridovanota, ir vaišinasi iki išnaktų, bandydami atsidainuoti, atsivalgyti ir atsigerti už visą artėjančią gavėnią, pasninką, kuris tęsiasi 7 savaites.

Užgavėnių valgiai

Sakoma, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, per visus metus būsi sotus, riebus ir stiprus. Užgavėnių dieną valgoma daug kartų . Valgymų skaičius taip pat toks, kuriam suteikiama mistinė reikšmė – 7, 9 ar net 12.

Tradiciniai valgiai: šiupinys, kopūstai, vėdarai, blynai (miltiniai ir bulviniai), dešros, pyragaičiai, kunkis.

Mėsos pasiruošiama daug, bet ją visą Užgavėnių dieną būtina suvalgyta, nes jei liks, suges - po Užgavėnių prasideda Pelenų diena, o su ja ir gavėnia, kai mėsos valgyti negalima.
 
Šiupinys - senovėje per Užgavėnes labiausiai buvęs paplitęs patiekalas Žemaitijoje. Dabar jį daug kur jau yra pakeitę blynai. Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, pupelių, lašinių, į jį pridedama įvairių prieskonių. Svarbiausias šiupinio akcentas - kiaulės uodega. Sakoma, kad tas, kas ją šiupinyje pirmasis suras, pirmas ir žmoną ves.

Kunkis (sutinė, šutynė) - šutintos bulvės su mėsa. Bulvės nuskutamos ir kartu su mėsa sudedamos į vandenį, kurio užpilama mažiau negu verdant sriubą, bet daugiau negu paprastas bulves. Viskas šutinama kol bulvės gerai išverda. Po to sudedami prieskoniai ir patiekalas jau paruoštas. Tuo atveju, kai mėsa iš anksto jau gerai išvirusi, ji kartu su sultiniu sudedama ant išvirusių bulvių ir dar kiek pašutinama.

Blynai. Tradiciniai - mieliniai. Iš tokios tešlos iškeptus blynus kai kur „pampučkomis“ vadindavo. Tačiau galima išsikepti ir kitų skanių blynų. Pabandykite plikytus blynus!

Jiems iškepti reikės 1,5 stiklinės miltų, stiklinės pieno, 2 šaukštų sviesto, 3-4 kiaušiniių, 3-4 šaukštų miltinio cukraus, trupučio druskos,tarkuotos apelsino žievelės, riebalų blynams kepti.
Pieną su sviestu užvirinkite ir suberkite miltus.Kiaušinių trynius išsukite su cukrumi. Baltymus išplakite atskirai. Į nuolat maišomą masę sudedami išsukti su cukrumi kiaušinių tryniai, suberiama druska, tarkuota apelsino žievelė. Atsargiai maišant sudedami išplakti baltymai. Iš šios tešlos gerai įkaitintuose riebaluose kepami blynai

Alus. Be alaus Užgavėnės - ne Užgavėnės. Žemaitijoje seniau alų Užgavėnėms užraugdavo dar po Kalėdų.
 
Užgavėnių burtai ir žaidimai

Užgavėnių dieną susirenka mergaitės, paima tris lėkštes. Į vieną lėkštę įpila žemių, į kitą įdeda rūtų vainiką, o į trečią - žiedą. Po to paeiliui mergaitėms užriša akis, paveda jas toliau nuo lėkščių, apsuka jas ir parodo, į kurią pusę eiti link lėkščių. Jei mergaitė pirmiausiai paliečia lėkštę su žiedu - po Velykų ji greitai ištekės, jei lėkštę su rūtų vainiku - liks jauna merga, jei prisilies prie lėkštės su žemėmis - gali tikėtis mirties.

Per Užgavėnes galima suskinti vyšnių šakeles, jos atitinkamai pažymėti ir pamerkti į vandenį. Tas, kurio suskintos šakelės iki Velykų pražįsta, greitai ištekės arba ves. To, kurio tik lapeliai išsiskleis, tais metais sau poros dar neras. Liūdniausia bus tam, kurio šakelės, sukrovusios žiedus, Velykų rytą juos numes.

Per Užgavėnes reikia nuo kalniuko važinėtis. Tikima, kad tas, kuris per Užgavėnes iškrenta iš rogių, sniege išsivolioja, žemei padeda iš pašalo išsivaduoti.

Taip pat per Užgavėnes būdavo supamasi sūpynėse ir stengiamasi kuo aukščiau išsisupti. Netgi būdavo manoma, kad supdamasis gali „išsupti“ geresnį derlių, ilgesnį linų pluoštą. 

Per Užgavėnes įprasta laistytis vandeniu - nuo seno manyta, kad taip galima pagreitinti pavasarį ir žemės atgimimą.

Seni žemaičiai perspėja, kad  jei Užgavėnių nešvęsi, tais metais nuo nelaimių neatsiginsi: namiškiai sirgs, visokios kitokios negandos pristos. Jei per Užgavėnes plaukų nešukuosi, utėlių neturėsi.

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą