Apie šokolado atsiradimą yra pasakojama keletas legendų. Viena jų teigia, kad actekų Dievas, paėmęs kakavmedžio sėklų iš Rojaus, atidavė jas Žemės gyventojams, norėdamas, kad žmonės būtų protingi ir stiprūs. Beje, išvertus lotynišką kakavmedžio pavadinimą, jis reiškia „Dievų maistas“.

Kakavmedis buvo žinomas dar civilizacijose prieš mūsų erą. Majai pirmieji pradėjo gaminti karštą kartų gėrimą iš kakavmedžio pupelių, vandens ir įvairių prieskonių. Majai tikėjo  magiška šio augalo pupelių galia. Be jų neapsieidavo religinės ceremonijos. Pupelės buvo naudojamos ir kaip vaistas, esant aukštai temperatūrai, kosuliui.
 
Šokoladas buvo prabanga ir šventas gėrimas ne tik gyvenime, bet ir po mirties. Šalia kitų daiktų, kurie buvo įdedami į kapavietes, randamas ir puošnių puodelių šokoladui gerti. Yra rasta sieninių piešinių, kuriuose vaizduojamas šio gėrimo ruošimas.

Vėlesnė Actekų civilizacija patobulino majų kakavos gėrimą – pridėjo į jį vanilės ir medaus. Jie šį gėrimą vadino Xocoatl. Išvertus tai reiškia „kartusis vanduo“. Spėjama, kad iš čia ir kilo žodis „šokoladas“.  Lingvistai mano, kad žodis „kakava“ kilęs iš actekų kalbos žodžio „cacahuate“, kuris reiškia  „sėklelė“. Kakavos ir šokolado pavadinimai daugelyje kalbų skamba panašiai.

Žymusis keliautojas Kristupas Kolumbas atvežė kakavos pupelių į Europą, kurios anuomet labai brangiai kainavo. Buvo sakoma, kad tik turtingas ir kilnus žmogus galėjo sau leisti gerti šokoladą, nes jis tiesiog gėrė pinigus. Beje, K. Kolumbui ir jo įgulos nariams iš pradžių pasirodė labai keista, kad vietiniai gyventojai labai saugo kakavmedžio pupeles, o joms pabirus, visas tuoj pat surenka. Keliautojas tuomet dar nežinojo, kad pupelės buvo vietoj pinigų...

Šiek tiek vėliau ispanų konkistadoras Fernandas Kortesas į tėvynę parsivežė tris skrynias, pripildytas kakavos pupelių. Tais laikais kakavos pupelės buvo laikomos vienu iš daugelio lobių, pavogtų iš actekų. Ispanai iš pupelių taip pat  gamino kartų kakavinį gėrimą, kuris padėdavo įveikti nuovargį bei atgauti žvalumą. Su kakavos pupelėmis F. Kortesas atsivežė ir cukranendrių. Jos buvo sėkmingai panaudotos saldaus šokolado gėrimo gamybai.

Žinoma, pirmiausia šokolado gėrimas atsirado vienuolynuose ir karalių rūmuose, kur jį pamėgo ir rūmų damos. Išradingi ispanų vienuoliai taip pat šokolado gėrimą saldino  medumi. Šokolado imperija tapusioje Ispanijoje šio gėrimo receptai buvo slepiami vienuolynuose beveik šimtmetį.

Ilgai buvo sprendžiama, ar kakava tinkama pasninko metu. 1569 metais Meksikos vyskupai susirinko į specialų šokolado suvažiavimą. Nuspręsta pasiklausti tuometinio popiežiaus Pijaus V. Šis nežinojo, kas tai yra, todėl popiežiui buvo paruošta šokolado. Gurkštelėjęs gėrimo, jis esą  labai susiraukęs ir ištaręs istorinę frazę: „Šokoladas netrukdo pasninkauti, negali gi tokia bjaurastis teikti kažkam malonumą“.

XVII a. pirmoje pusėje kakava tapo žinoma Vokietijoje, Austrijoje, Flandrijoje. Nuomonės apie kakavą buvo skirtingos. Anglams iš pradžių geriamas šokoladas nepatiko, bet tai truko neilgai. Kakavos gėrimą maždaug apie 1640 m. darydavo iš kakavos pupelių, cukraus, cinamono, raudonųjų pipirų, gvazdikėlių, anyžių. Beje, įdomu tai, kad kol kakavmedžio sėklos nebuvo labai išpopuliarėjusios, pasitaikydavo taip, kad kai kurie piratai, apiplėšę laivus ir radę juose maišų su pupelėmis, manydavo, kad tai avių mėšlas.

Prancūzijoje šokolado gėrimas išpopuliarėjo Liudviko XIV laikais. Nuo tada vos ne visuose Europos dvaruose nė viena puota ar žirgų lenktynės bei kiti renginiai neapsiėjo be šokolado gėrimo.

Buvo išskiriamos dvi šokolado rūšys: įprastas šokoladas bei karališkas. Į pastarojo sudėtį įeina didelė dalis kakavos ir labai mažai cukraus.
Šokolado atsiradimas paskatino porceliano pramonę. Kadangi šokoladas buvo geriamas, todėl reikėjo specialių puodelių. Europoje kakava ar šokolado gėrimas pirmiausiai buvo tiekiami porceliano puodeliuose.

Šokoladas dar ilgai išliko gėrimo pavidalu, tačiau palaipsniui keitėsi jo sudėtis – atsisakyta čili pipirų, kitų prieskonių, dėta vis daugiau cukraus. Tokį saldų gėrimą pamėgo ir moterys, ir vaikai.

1657 metais Londone buvo atidaryti šokolado namai “Chocolate Houses”, kurie sudarė nemenką konkurenciją tuometiniams kavos namams ir arbatos salonams.
Ilgą laiką kakavmedžių auginimas buvo ispanų monopolis. Vėliau kitos Europos šalys pradėjo auginti kakavmedžius Karibuose esančiose savo kolonijose. Gaminant daugiau produkcijos, šokoladas atpigo ir tapo prieinamas daugumai. Žinoma, tame buvo ir neigiamų dalykų: kakavos produkcijai gaminti buvo išnaudojami vietiniai indėnai bei vergai, atvežti iš Afrikos.
Kai kakavos įsigyti tapo lengviau, buvo pradėta eksperimentuoti, ieškoti naujų jos panaudojimo būdų. Apie 1674 metus šokoladas buvo pradėtas naudoti pyragų, šerbetų ir kitų produktų gamybai.

1828 metais prasidėjo „modernaus šokolado“ era. Tuometinis olandų šokolado gamintojas Conrad J. van Houten užpatentavo  kakavos sviesto išgavimo iš skrudintų kakavos pupelių metodą. Pirmą kartą kakavos sviestas, kaip ir daugelis kitų atradimų, buvo išskirtas atsitiktinai – esą vienas darbininkas kažką ne taip padarė ir netyčia buvo pastebėta, kad kakava yra beveik be riebalų ir lengvai tirpsta vandenyje.

Kakavos pupelėje yra iki 57 proc. kakavos sviesto – natūralių augalinių riebalų. Van Houten pagamintas hidraulinis presas sumažina kakavos sviesto kiekį pupelėje pusiau. Tokias pupeles sumalus buvo gaunami milteliai, kuriuos mes vadiname kakava. Van Houten miltelius maišydavo su šarminėmis druskomis, kad vėliau miltelius būtų lengviau sumaišyti su vandeniu. Kakavos miltelių sukūrimas ne tik padėjo palengvinti kakavos gėrimo gamybą, tačiau sumaišius su cukrumi, o vėliau permaišius su kakavos sviestu, tapo įmanoma pagaminti kietą masę.

1849 metais anglų šokolado gamintojas Joseph Storrs Fry, pirmą kartą pagamino „valgomą“ šokoladą. Sakoma, kad belgas Jeanas Neuhausas, įkūręs konditerijos gamybos kompaniją, 1857 metais pirmasis pagamino tokį šokoladą, kokį mėgstame šiandien.

XIX amžiuje šveicarai atrado daugelį procesų, kurių metu buvo išrasti kieti šokoladiniai saldainiai. 1875 metais šveicarų šokolado gamintojas Daniel Peter sugalvojo panaudoti pieno miltelius (kuriuos 1867 metais išrado šveicarų chemikas Henri Nestle), naujos rūšies šokolado gamybai. Taip atsirado pieniškas šokoladas. Tais pačiais metais Rudolphas Lindtas patobulino šokolado gamybos procesą, tuo pagerindamas šokolado kokybę.

Pirmos žinios apie šokoladą atkeliavo į Šiaurės Ameriką XVIII amžiaus viduryje. Žinoma, kad James Baker ir John Hannon įkūrė pirmą fabriką 1765 metais Masačiusete. J. Bakerio anūkas Valteris 1780 metais įkūrė kompaniją “Walter Baker Company”. Nuo tada “Baker’s” yra kokybiško šokolado ženklas JAV.

1879 metais Rudolfas Lindtas išrado kriauklės formos įrengimą, kur šokolado masė galėjo ilgai maišytis. Tai buvo gaminama vientisos konsistencijos šokolado masė, iš kurios buvo pradėti formuoti įvairūs šokolado gaminiai, kurie turėjo iki tol naują savybę – jie tirpo burnoje. Dėl šio „tirpstančio šokolado“  išradimo ir puikios kokybės gaminių, R. Lindtas pelnė pasaulinį pripažinimą.
 
Šokoladas pradėtas gaminti ir Lietuvoje – 1888 metais pradėjo veikti pirmoji šokolado ir cukrinės konditerijos įmonė Kaune.

Ar žinote, kaip gaminamas šokoladas šiandien? Prinokę kakavmedžio vaisiai patys nenukrenta. Jie  nupjaunami dideliais peiliais. Šis darbas yra ganėtinai sunkus, todėl dažniausiai kakavmedžio vaisius renka vyrai. Surinkti kakavmedžio vaisiai 2-6 dienas fermentuojami, t.y. laikomi 45-60°C temperatūroje. Tuo metu apyvaisis, kuriame slepiasi pupelės, suminkštėja, o pačios pupelės pasidaro tvirtos, iš dalies pakinta ir jų skonis (lieka nebe tokios karčios). Pasibaigus fermentacijai, pupelės išlukštenamos, džiovinamos, kol jose lieka tik 60 proc. drėgmės. Vėliau jos skrudinamos. Džiūdamos pupelės įgyja specifinį kvapą, o skrudinamos 130°C temperatūroje – malonų aromatą. Taip paruoštos pupelės smulkinamos, atskiriamos nevertingos priemaišos bei toliau technologiškai apdorojamos.
 
Labai svarbu šokolado pramonėje – pupelių maišymas. Nuo to priklauso šokolado kokybė ir skonis.  Paslapties, kiek, kokių rūšių ir veislių pupelių reikia sumaišyti, suprantama, neišduoda nė viena šokoladą gaminanti firma.
Sumaišytos pupelės yra malamos. Šio proceso metu suardomos pupelių ląstelių sienelės ir atsiskiria kakavos riebalai. Tik atskyrus riebalus, gaunami kakavos milteliai, iš kurių ir gaminamas šokoladas. Beje, kakavos milteliuose dar lieka apie 13 proc. riebalų, todėl kakavos gėrimas esti ganėtinai kaloringas ir sotus.

Šokoladas ir jo pusgaminiai (įvairūs glaistai, įdarai) yra malonaus skonio, kvapo ir labai kaloringi produktai. Jų sudėtyje yra 33-37 proc. riebalų, 6 proc. baltymų, 46-63 proc. angliavandenių, 4-7 proc.  ir kitų medžiagų. Suvalgę 100 gramų šokolado plytelę, gauname net 550 kcal (2300 kJ). Šokoladas padeda greit atstatyti prarastas jėgas, tačiau juo smaližiauti per dažnai nerekomenduojama, ypač jei nesportuojate ar nedirbate fizinio darbo. Britų mokslininkai apkūniems šokolado mėgėjams pataria jo nevalgyti, bet tik … uostyti. Esą šokolado kvapas teigiamai veikia centrinę nervų sistemą, kelia nuotaiką ir padeda susikaupti.

Svarbus ir vertinamas yra kakavos sviestas. Jo dedama į šokoladą, ypač ruošiant jo tvirtesnius ir kietesnius gaminius. Tai nepakeičiamas vaistų ruošimo komponentas farmacijoje. Pridedant kakavos sviesto,  gaminami patys kokybiškiausi lūpų dažai ir kiti kosmetikos produktai.

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą