Žiedų istorija sena ir įdomi. Jie gilioje senovėje buvo gaminami iš kaulų, medžio, odos, vėliau – iš gintaro, geležies, tauriųjų metalų. Kultūros istorijoje, bėgant laikui, formavosi įvairios žiedo reikšmės ir simbolika.

Žiedo atsiradimas aprašomas graikų mitologijoje. Prometėjas, pavogęs iš dievų ugnį ir ją atidavęs žmonėms, Dzeuso įsakymu už tai buvo prirakintas grandinėmis prie uolų. Vėliau jis  išvaduotas ir nuo tada kaip atminimą turėjęs mūvėti ant piršto vieną tos grandinės žiedą su pritvirtintu gabalėliu uolos. Tai – legenda. Galime tikėti arba ne. Mokslininkai pateikia kitokias žiedo atsiradimo versijas.

Bene realiausia šio daikto ir papuošalo atsiradimo teorija ta, kurioje žiedas kildinamas iš kilpos. Kilpa surišta virvė buvo vienas reikšmingiausių magiškų ženklų, kuriuo tikėtasi palenkti į savo pusę kitą asmenį, perimti iš jo kokią nors svarbią ypatybę, sugebėjimą ir t. t.

Spėjama, kad žiedų gimtinė yra Egiptas, kur jie jau buvo III tūkstm. pabaigoje – II tūkstm. pradžioje pr. m. e. Ten žiedai, kol dar nebuvo monetų, atstojo pinigus. 

Vėliau žiedai įgavo kitą paskirtį. Senovės egiptiečių valdžios atstovai žiedo akį naudojo kaip  antspaudą.

Žiedas taip pat buvo aukšto rango ir valdžios simbolis. Senovės Graikijoje žiedus su specialiais savo giminės ženklais, vėliau herbais, turėjo teisę nešioti tik turtingieji. Romoje juos nešiojo senatoriai, kiek vėliau ir kiti kilmingieji. Po mūšio prie Kanų Kartaginos karvedys Hanibalas, nugalėjęs romėnus, liepė nuimti užmuštųjų žiedus ir nugabenti į Kartaginą kaip brangų trofėjų ir savotišką dokumentą, įrodantį, kiek nukauta romėnų didikų.

Vėliau teisė mūvėti auksinius žiedus buvo suteikta visiems Romos kariams, o dar vėliau – miestelėnams. Tačiau auksiniais puoštis galėjo tik laisvi gimę, paleistieji į laisvę turėjo tenkintis sidabriniais. Geležinis žiedas buvo vergo ženklas. Tačiau šis griežtas reikalavimas buvo privalomas tik vyrams. Romos moterys galėjo laisvai rinktis norimo metalo žiedą, tačiau neturtingos vis tiek auksu nesipuošdavo, nes tokių papuošalų neturėjo. Turtingosios tų laikų moterys auksinius žiedus mūvėjo ant kiekvieno piršto.

Viduramžiais specialius žiedus privalėjo nešioti mokslų daktarai. Kai kuriuose seniausiuose universitetuose šios tradicijos laikomasi ir dabar.

Istorijoje žinomi ir nuodų žiedai, kuriuose būdavo speciali vieta vienai nuodų ar vaistų dozei. Toks keistas papuošalas buvo madingas renesanso laikotarpiu. 

Beveik visais laikais tikėta magiška žiedo galia apsaugoti žmogų, kovojant su piktosiomis dvasiomis. Uždaras ratas tarsi apsaugo esantį jame. Toks tikėjimas neretai aptinkamas daugelio šalių senovės literatūroje.

Nuo neatmenamų laikų žiedas asocijuojasi su santuoka. Žiedas – vienas seniausių jos atributų. Manoma , kad tradicija atkeliavo iš Senovės Egipto laikų, kur  žiedai simbolizavo vedybinės sutarties tvirtinimą. Egiptiečių kultūroje apskritimas reiškė amžinybę, kur nėra nei pradžios, nei pabaigos, o žiedas - amžiną sąjungą. Ertmė žiedo viduje taip pat turi reikšmę – tai tarsi langas į kitą, nepažįstamą pasaulį.

 Paprotys per sužieduotuves arba jungtuves dovanoti žiedą yra žinomas ir iš senovės žydų. Jie buvo įpratę, baigdami kokią nors sutartį ar ką nupirkę, pasikeisti dovanomis. Dažniausiai būdavo dovanojami žiedai. Kadangi senovėje jungtuvės prilygdavo prekybinei sutarčiai, jos irgi būdavo tvirtinamos žiedais.

Europoje viduramžiais pradėjo populiarėti auksiniai žiedai. Airiai tikėjo, kad kito metalo žiedai vestuvėms netinka, neįteisina santuokos ir gali atnešti nelaimę. Sutuoktuvių žiedai tuo metu buvo puošiami ir brangakmeniais. Kiekvienas jų turėjo tam tikrą reikšmę:  raudonas rubinas simbolizavo širdį, mėlynas safyras – dangų, deimantas – amžiną meilę.

Renesanso periodu Italijoje į madą atėjo vestuviniai žiedai iš sidabro, labai dekoratyvūs su meninėmis graviūromis ir linkėjimais.  Antikos laikų žieduose randama įvairių įrašų. Dabartiniais laikais tapo madinga graviruoti partnerių vardus ir vestuvių datą.

XVII amžiuje ši tradicija jau gyvavo ir Anglijoje bei Prancūzijoje. Žiede išgraviruotose eilėse dažnai minimi žodžiai „viltis“ ir „likimas“. Apie tokius žiedus užsimenama ir Šekspyro pjesėse. Vėliau sidabrinius vestuvių atributus išstūmė auksiniai, o sidabrinis žiedas tapo sužadėtuvių simboliu.

Žiedas sužadėtuvėms senovėje turėjęs gana pragmatišką prasmę. Jis buvo įteikiamas kaip dalis išpirkos už nuotaką jos tėvui ir simbolizavo jaunojo sutikimą sudaryti sandėrį su nuotakos tėvu. Taip pat žiedas buvo kaip tam tikras užstatas, kurį priėmusi nuotaka įsipareigodavo laukti būtent to, kuris jai tą žiedą įteikė. Žiedas galėjo būti suprantamas ir kaip savotiška padėka už sutikimą tekėti ir ženklas kitiems, kad šiai mergelei pirštis jau nedera.

Vestuviniai žiedai, kaip ir vainikas, neturintys nei pradžios, nei galo, buvo laikomi nepaprastais daiktais. Jiems buvo priskiriama magiška savybė sukaupti savyje bei sujungti visa, kas gera, suteikti žmogui laimę, pašalinti ligas. Be to, žiedas ir vainikas buvo laikomi nesibaigiamumo, amžinumo, nemirtingumo simboliu.

Nešiojant vestuvinį žiedą tikėtasi amžinai  nesibaigiančios sutuoktinių meilės ir laimės. Todėl tikėta, kad pametus vestuvinį žiedą, šeimą ištiksianti nelaimė.

Didelę reikšmę turėjo piršto, ant kurio bus žiedas mūvimas, parinkimas. Senovės egiptiečiai ir romėnai sužadėtuvių ar vestuvinį žiedą mūvėjo ant ketvirtojo kairės rankos piršto. Taip buvo todėl, nes manyta, kad iš to piršto eina gysla tiesiai į širdį, taigi tuo pačiu ir į meilę. Kitas aiškinimas, kodėl vestuvinis žiedas maunamas būtent ant to piršto, siejamas su daug vėlesniais laikais. Krikščionių šventikai, sutuokdami jaunuosius, paimdavo į ranką tris pirštus, kurie turėjo simbolizuoti Šventąją Trejybę, o ant ketvirto piršto, sakydami „Amen“, maudavo žiedą. Paprotys, nešioti žiedą ant šio piršto išliko iki šių dienų, tik vienose šalyse įprasta, kad jis puošia dešinę, kitur kairę ranką.  Beje, lietuvių kalboje tas pirštas vadinamas bevardžiu, o daugelyje užsienio kalbų jo pavadinimas yra žiedo pirštas.

Krikščionybėje žiedas taip pat svarbus. Jis simbolizuoja ryšį su Dievu ir tikėjimu. Vienuolės –  Kristaus sužadėtinės – irgi mūvi specialius žiedus. Ant vyskupų, popiežių rankų galima pastebėti žiedų, dažniausiai su įtaisytu ametistu.

Dažnai sutuoktuvių žiedai vaizduojami perverti vienas per kitą. Tokie žiedai gali būti išskirti tik tuomet, kai vienas jų sulaužomas (...kol mirtis jus išskirs). Beje, visais laikais vestuviniai partnerių žiedai būdavo vienodi, skiriasi tik dydis, bet graviūros, metalas, puošybos elementai dažniausiai būna vienodi.

Su vestuviniais ir sužadėtuvių žiedais susiję daug prietarų. Kai kuriose šalyse manoma, kad pirkti vestuvinius žiedus netinka penktadienį, nes ši diena gali atnešti nelaimę. Taip pat negalima žiedų nešioti iki vestuvių ceremonijos. Jeigu žiedas per pačią ceremoniją iškrenta iš rankų – taip pat nieko gera nelemiantis ženklas.

Kai kas tiki, kad sužadėtuvių žiedas gali padėti patikrinti, ar teisingai partneriai pasirinko vienas kitą. Pakabinus sužadėtuvių žiedą ant šilkinio siūlo, stebima, kaip jis siūbuoja. Jei siūbuoja  „atskirdamas“ sužadėtinius, tai esą ženklas, kad santuoka nebūsianti lengva. O jei pakabintas  žiedas siūbuoja nuo vieno iki kito, sužadėtiniai turėtų džiaugtis. Tai esą geras ženklas.

Gyvenimas nestovi vietoje. Dabar žiedai mūvimi ne tik ant rankų, bet ir ant kojų pirštų. Žiedų simbolika pati įvairiausia. Nešiojami išsiskyrėlių žiedai ant mažojo kairiosios rankos pirštelio, kai kurios jaunos merginos nešioja jų nekaltybę simbolizuojančius žiedus, kuriuos iškeičia tik į vestuvinius.

Bėgant laikui tikriausiai atsiras dar daug naujo ir šioje srityje, bet tai, kas susiformavo per kelis tūkstančius metų, neišnyks, o jaunavedžiai ir toliau maus vienas kitam žiedą – jų meilės simbolį.

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą