Šįkart bent mintimis nusikelkime į Prancūzijos sostinę Paryžių. Koks vaizdinys iškyla visiems prieš akis, kai pagalvojame apie šį miestą? Be abejo – tai Eifelio bokštas, savo konstrukcija unikalus ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tad susipažinkite iš arčiau su jau antrą šimtmetį Paryžiaus „širdyje“ stovinčio ir šalies sostinės simboliu tapusio statinio istorija.

Šis nepaprastas statinys vadinamas jo projektuotojo ir statytojo Gustavo Eifelio vardu. Bokštas buvo pastatytas šimtosioms Prancūzijos revoliucijos metinėms, kurios buvo paminėtos milžiniška paroda Paryžiuje „Exposition Universale“ 1889 m. Keletą  metų prieš šį jubiliejų buvo plačiai diskutuojama, koks Prancūzijos mokslo ir technikos simbolis tos parodos proga turėtų įsiminti ir nustebinti pasaulį. 1886 metais buvo paskelbtas konkursas. Jį laimėjo didžiulio bokšto Paryžiaus centre statybos projektas, kurį pateikė G. Eifelio biuro inžinieriai. Mintis pastatyti tokį bokštą kilo lenkų kilmės inžinieriui Gustavui Eifeliui (Gustave Eiffel, 1832–1923 m.).

Statinio sumanytojas, laimėjęs konkursą, pažadėjo, kad Prancūzija bus vienintelė šalis, kurios vėliava plevėsuos ant aukščiausio pasaulyje, t. y.  ne žemesnio kaip 300 m aukščio, bokšto. Tuo metu aukščiausio pastato rekordas priklausė Džordžo Vašingtono akmeniniam obeliskui Vašingtone, kurio aukštis siekė 168,85 m. Aukščiausias senovinis statinys – 147 m Didžioji Cheopso piramidė. G. Eifelis sumanė pastatyti beveik dvigubai aukštesnį statinį už bet kokį iki tol buvusį.

Pagal projektą bokštas turėjo būti sukonstruotas iš kaliosios geležies briaunų, sujungtų kniedėmis ir besiremiančių į masyvų mūro pamatą. Bokštą projektavo 50 inžinierių komanda, vadovaujama paties G. Eifelio. Statyba pradėta 1887 metų sausio pabaigoje.

Tačiau  G. Eifelio sumanymas patiko ne visiems prancūzams. Kai kurie žymūs visuomenės atstovai pareiškė protestą prieš metalinio bokšto statybą. 1887 metų vasarį paskelbta protesto peticija, kurią pasirašė 40 žymių šalies menininkų, rašytojų, kompozitorių. Tarp jų Aleksandro Diuma sūnus, Gi de Mopasanas, Šarlis Guno ir kiti. Jie sakėsi giną nepaliestą Paryžiaus grožį ir nenorį, kad gigantiška geležies konstrukcija atsirastų miesto centre. „Nejaugi Paryžius susies savo likimą su kažkokio techniko įnoringomis užgaidomis, šitaip kenkdamas savo grožiui ir amžiams suteršdamas savo vardą?“. Peticijos autoriai Eifelio bokštą vadino didžiausia gėda, nes jis būsiąs panašus į virš Paryžiaus iškilusį gamyklos kaminą.

Nepaisant to, bokšto statyba vyko neregėtais tempais. Per pusmetį sudėti pamatai: suformuoti 15,2 m aukščio, 6,7 m pločio plieniniai kesonai buvo pripildyti betono ir nuleisti gyliai į žemę. Vėliau virš jų ėmė kilti kaliosios geležies konstrukcija. Atskiri jos komponentai buvo keliami kranais. Surenkamosios konstrukcijos dalys buvo pagamintos labai tiksliai ir atitikdavo viena kitą. Tai buvo ypač svarbu, nes kaliosios geležies negalima virinti, atskiros detalės jungiamos tik kniedėmis. Gigantiškam bokštui prireikė 18 tūkst. surenkamųjų dalių, kurias sujungė 2,5 milijono kniedžių ir kitų detalių. Metalo konstrukcijų statymas užtruko apie 20 mėnesių. Bokštą nuolat statė per 200 darbininkų. Verta pažymėti, kad per visą bokšto statybos procesą nežuvo nė vienas žmogus.

Iki 1887 metų gruodžio pradžios bokštas iškilo 57 metrus, o 1888 metų jis pasiekė 115 metrų, t. y. antrąjį  aukštą. Statyba buvo baigta 1889 metų kovo 31 dieną. Lankytojams Eifelio  bokštas atidarytas nuo  1889-ųjų gegužės. Į pirmuosius du aukštus žmonės galėjo užlipti laiptais, tačiau pakilti aukščiau prireikė liftų, kurie tuo metu dar buvo naujiena. Bokšte įrengti 3 liftai, keliantys po 80 žmonių.

Bokštas iš karto tapo paryžiečių bei turistų gausiai lankomu objektu, svarbiausiu Paryžiaus akcentu. Jis  tarytum nežinoma magiška jėga traukte traukė vis daugiau žmonių. Beje, ir šiandien Eifelyje tebėra vadinamoji „auksinė knyga“, kurioje savo atsiliepimus ir įspūdžius užrašo čia apsilankiusios pasaulio įžymybės.

Kai bokštas buvo pastatytas, visų skeptikų kalbos nurimo. Maža to, nuostabų monumentą dabar jau ir peticiją pasirašiusieji vertino kaip puikų architektūrinį statinį, kuris greitai tapo rašytojų, poetų bei kompozitorių įkvėpimo šaltiniu. Bokštas pradėjo figūruoti pjesėse, kino filmuose, dainose. Jį drobėse mėgsta įamžinti dailininkai.

Beje, iš pradžių G. Eifelis su Prancūzijos valdžia buvo sutaręs, kad bokštas stovės tik 20 metų, o vėliau bus nugriautas. Žinoma, taip neatsitiko. Niekas nebenorėjo atsisakyti šio unikalaus statinio, garsinančio Paryžių visame pasaulyje.

Pirmiausia bokšto viršuje G. Eifelis įrengė meteorologinių stebėjimų stotį. Paskui – astronomijos observatoriją, laboratoriją, savo darbo kabinetą ir nedidelę svetainę.

Eifelio bokštas atliko svarbų vaidmenį ir radijo technikos vystymesi. 1906 metais čia įkurta nuolatinė radijo stotis. Pirmojo pasaulinio karo metu ši stotis sėkmingai pagaudavo priešo radijo laidas. 1935 metais iš čia pradėta reguliari televizijos programų transliacija.

G.Eifelio inžinerija buvo tokia tiksli, kad net pučiant stipriausiam vėjui, bokštas tesvyruoja tik 12 centimetrų. Bendras statinio svoris apie 10 tūkst. tonų. Jis žemę slegia maždaug taip, kaip žmogus, sėdintis ant kėdės (4 kg/cm²). Aukštis – 300,51 m (324,8 m su antena). Bokšte yra 1665 laipteliai, trys platformos su apžvalginėmis aikštelėmis bei kavinėmis (57 m, 115 m, 276 m aukštyje). Šiais laikais bokštui apšviesti per metus  sunaudojama 7,5 mln. kilovatvalandžių elektros, sumontuota 10 tūkst. lempų, 80 km. elektros laidų. Kasmet bilietams sunaudojama 2 tonos popieriaus. Svečius į apžvalgos aikšteles kelia 4 liftai. Gaisro atvejui bokšte įmontuota 530 gaisro detektorių, 200 įvairių tipų gesintuvų. Beje, 2003 m. liepos 22 d. bokšto viršūnėje buvo kilęs gaisras. Niekas nebuvo sužeistas, gaisras likviduotas per vieną valandą, nuostolių padaryta nedaug. Bokštui perdažyti (tai daroma maždaug kas 7 metai)  reikia 50 tonų dažų. Naudojami trijų atspalvių dažai: šviesiausi – viršūnei, tamsiausi – apatinėms konstrukcijoms. Šie darbai užtrunka apie metus.

Teigiama, kad nuo bokšto atidarymo, t. y. 1889 m., jį aplankė apie 200 mln. žmonių.

Beje, Eifelio bokštas aukščiausiu pasaulio statiniu  buvo iki 1931 m., kai buvo pastatytas Niujorko „Empire State Building“. Dabar šis bokštas išsiskiria iš kitų statinių ne aukščiu, o konstrukcijos ypatybėmis ir, žinoma, romantika. Giedriomis dienomis iš apžvalgos aikštelių atsiveria net 60 km panorama.

Per daugiau nei šimtą metų bokštas matė visko: laimingai ar nelaimingai įsimylėjusių, visokiausių rekordų siekėjų, savižudžių (priskaičiuojama apie 400), sakoma, kad bokšte yra pabuvojęs net tikrų tikriausias dramblys.

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą