Šis straipsnis apie vieno, mums labai įprasto, daikto atsiradimą ir kitimą per šimtmečius. Šį daiktą tikrai kiekvienas turime, o anksčiau juo naudojosi  tik turtuoliai. Tiksliau sakant, turtuolių moterys. Tai buvo svarbus damų aksesuaras, net koketavimo priemonė. Vyrai šio daikto privalumus įvertino daug vėliau. Ar jau žinote, kas tai?    

Skėčiai atsirado tuose kraštuose, kur visada būdavo karšta. Senoviniai piešiniai liudija, kad jie buvo naudojami jau daugiau nei prieš keturis tūkstančius metų Egipte, Japonijoje, Kinijoje. Skėčiai vaizduojami egiptiečių piešiniuose ir net skulptūrose. Iš šių šalių skėčiai atkeliavo į Europą. Antikinėje Graikijoje skėčiai buvo naudojami kaip religinių ceremonijų dekoracinė dalis. Ant graikiškų vazų, sukurtų dar prieš Kristaus gimimą, irgi yra pavaizduota skėčių. Senovės Romoje, kaip ir vėlesniais amžiais, šiais daiktais naudojosi tik moterys.

Pirmoji skėčio paskirtis _ apsaugoti nuo saulės kaitros. Viduramžiais atsisakyta skėčio ir kitų aksesuarų. Praktiškąjį daiktą pakeitė gobtuvas.

Skėčius po ilgesnės pertraukos vėl ėmė gaminti Italijoje, bet populiarumą jie įgijo tik lietingose Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse.

Renesanso epochos skėčiams būdingos raižytos medinės rankenos, kontrastingos sodrios spalvos, siuvinėti stogeliai. Ši naujovė greitai paplito Ispanijoje bei Portugalijoje, iš kur nukeliavo į Naująjį žemyną.

XVII amžiuje skėčiams buvo ieškoma lengvesnių, patvaresnių medžiagų. Skėčio forma buvo nusižiūrėta nuo anuometinio kupolinio sijono. Jį  prilaikė lankai iš banginio ūsų. Ši medžiaga buvo pritaikyta ir skėčio rėmams. Maždaug tuo pačiu metu paplito ir kiniški skėčiai, pagaminti iš popieriaus. Jie būdavo vaškuojami ir buvo galima saugiai vaikščioti lyjant lietui. Bet popieriniai lietsargiai buvo nepatvarūs, todėl jų gamyba neišpopuliarėjo.

Vėliau skėčiai buvo tobulinami ir kuriami pačių įvairiausių formų: mažyčiai išskleidžiami, milžiniški daugiaviečiai, kūgio ir net kvadrato formos. Rankena montuojama  ne tik skėčio centre. Skėčių karkasai būdavo aptraukiami šilku, net oda.

Pompastiškosios baroko epochos metu tapo madingi kaspinai, nėriniai ir aplikacijos. Jais buvo puošiami ne tik drabužiai, bet ir damų skėčiai. Anuometinės ponios slėpdavosi nuo saulės spindulių po skėčiais, padabintais  nėriniais, batisto, tiulio ir šilko raukinukais, tinkleliais, karoliukais, kutais. Rokoko laikotarpyje skėčiai dažniausiai dekoruojami gėlių motyvais, o klasicizmo epochoje jie buvo gaminami iš dryžuotų audinių.

Skėtis tapo toks mažas ir grakštus, kad jį buvo galima supainioti su skrybėlaite. Tik lakuota, kruopščiai išraižyta dramblio kaulo rankenėlė, inkrustuota koralais, neleisdavo apsirikti. Skėtis buvo laikomas didele puošmena, net koketavimo priemone.

1708 m. išleistame angliškame žodyne pirmąkart paaiškinamas terminas „skėtis“ – prietaisas, kuriuo moterys apsisaugo nuo lietaus. Angliškas (bei daugelio kitų Europos kalbų) lietsargio pavadinimas „umbrella“ kilo iš lotyniško žodžio „umbra“, reiškiančio šešėlį.

Maždaug XVIII amžiaus viduryje skėtį, moterų aksesuaro dalį, pradėjo naudoti ir vyrai. Kai anglų kilmės rašytojas Džonas Hanvėjus pirmasis ėmė viešai nešioti lietsargį, sulaukė nemažai patyčių, bet pradžia jau buvo padaryta ir netrukus vyrai labai pamėgo skėčius. Tai atsitiko apie 1750 metus. Anglų džentelmenai dar ilgai šį prietaisą vadino „hanvėjumi“. Vyrams skėčiai dažnai atstodavo lazdelę. Tuomet buvo pakeista ir rankena - ji įgavo lenktą formą.

Pirmoji lietsargių parduotuvė buvo pavadinta „Džeimsas Smitas ir jo sūnūs“. Ji buvo atidaryta 1830 metais Londone. Šioje parduotuvėje buvo pardavinėjami skėčiai, pagaminti iš medienos, banginio ūsų, aptempti  alpakos kailiu arba alyvoje impregnuotu brezentu. Puošnios lenktos rankenos buvo gaminamos iš kietos medienos ar kaulo ir labai patiko pirkėjams.

1852 metais Samuelis Foksas sukūrė skėčio metalinį karkasą. Jis įsteigė  „Anglijos plieno kompaniją“ ir užpatentavo lietsargyje naudojamas metalines atotampas. Jas vėliau pritaikė ir moterų drabužių, korsetų gamyboje. Anglijoje labiausiai skėčius mėgo nešiotis pagyvenusios moterys. Reta turtingesnė moteris sekmadienį, eidama į bažnyčia, nepasiimdavo lietsargio.

Afrikoje bei JAV gyvenęs išradėjas Viljamas K. Karteris užpatentavo savo konstrukcijos lietsargį 1885 metais. Šį išradėją  galima laikyti šiandieninio skėčio išradėju.

Beje, Amerikos vyrai ilgokai gėdijosi nešiotis šį „moterišką“ prietaisą. XX a. trečiajame dešimtmetyje konstruktorius H. Hauptas išrado patogią sustumiamą rankeną. Nuo tada ir Amerikos vyrai nebeatsisako šio praktiško daikto. Iš pradžių vyrai nešiojo tik tamsius ir vienspalvius skėčius. Moterys _ įvairiai margintus.

Kai tapo madingas įdegęs kūnas, skėtis nuo saulės ir su juo susijusios tradicijos visiškai išnyko. Nors šiandien gąsdinančios ozono skylės verčia prisiminti ir pirmąją skėčio paskirtį - saugoti nuo saulės spindulių.

Kaip visų sričių, taip ir skėčių gamintojai, šiandien nesnaudžia ir išranda dar nematytų formų, medžiagų, puošybos detalių.

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą