Prieš kurį laiką ruošdamasis savo ketvirtajai kelionei už Atlanto, žinomas Lietuvos populiariosios muzikos kūrėjas ir atlikėjas Gytis Paškevičius davė išskirtinį interviu „Emigranto“ žurnalistei Ingridai Vaitiekienei. 

Ruošdamasis susitikimui su savo kūrybos gerbėjais Jungtinėse Valstijose, G.Paškevičius kalbėjo, jog bėgantis laikas keičia ne vien jį ir palieka savo žymes ne vien kūriniuose. Artistas sensta ir keičiasi kartu su savo publika. „Aš niekada nevažiuoju į Jungtines Amerikos Valstijas, neturėdamas naujos programos, naujo projekto. Susitinki – ir tie susitikimai visada būna ypatingi. Todėl visuomet ir publika, ir aš pats būname tokie pat, bet kartu ir truputį kitokie, negu per praėjusį susitikimą“, pažymėjo atlikėjas.

ūnant tarp Amerikoje gyvenančių lietuvių, o ir bendraujant su lietuviais emigrantais Europoje, galima nesunkiai pastebėti, kad išvykę iš Lietuvos žmonės labiau linkę burtis į bendruomenes, sueiti kartu, palaikyti ryšius. Tuo pačiu išlaikoma lietuviška atmosfera, neprarandami saitai ir tie, kas nori, gali girdėti ir vartoti lietuvių kalbą kada panorėję. Amerika – milžiniška šalis, o jos miestuose gyvena tikrai daug lietuvių, todėl bendrauti su tautiečiais savo gimtąja kalba jiems ne naujiena. Todėl Gytis Paškevičius įsitikinęs, jog jo publika yra panaši tiek Lietuvoje, tiek JAV.

Tuo pačiu jis pastebi, emigrantai pasiilgsta lietuvių atlikėjų gyvai atliekamų dainų – vis dėlto nuo Lietuvos juos skiria tūkstančiai kilometrų. Todėl pats G.Paškevičius visada ypač atsakingai ruošiasi tokiems susitikimams ir stengiasi viską apgalvoti iki smulkmenų.

Čia pat dainininkas išdavė vieną paslaptį, dėl kurios susitikimai su Jungtinėmis Valstijomis jam yra ypatingai mieli. Be to, kad visada su didžiausiu malonumu laukia susitikimo su savo muzikos gerbėjais, kiekvieną kartą artėjant kelionei į JAV, G.Paškevičius tiesiog naktimis sapnuoja, kad nuvykęs į kokį japonų restoraną ir valgys... suši. Šį patiekalą dalininkas labai mėgsta, ir net, kai pasiilgsta, pasigamina jo namie.

Dabar jau ir Lietuvoje galima rasti produktų šiam patiekalui. Žinoma, nėra itin didelės prieskonių įvairovės ar žuvies pasirinkimo. Deja, Lietuva – tik jūrinė valstybė ir neturi priėjimo prie vandenyno. Todėl gamindamas suši namie, G.Paškevičius su tuo, ką nesunku įsigyti Lietuvoje: lašiša, tunu. Amerikoje produktų gausa leidžia gaminti įvairiausius suši – eini į parduotuvę, renkiesi, kas tau prie širdies ir gamini. Tačiau reikia pažymėti, kad japonų virtuvė itin subtili, ir suši gamybai reikia atitinkamai nusiteikti.

Kadangi japonų virtuvė žinomam Lietuvos menininkui nebėra tik pomėgis, tai jau tampa gyvenimo būdu. Gilindamasis vien į patiekalų receptūrą, jis susidomėjo paslaptingos Rytų šalies filosofija, pasaulėžiūra. Todėl maisto gamyba pamažu tapo savotiška kūryba, ją įtakoja naujas suvokimas, žinios. Be to, tradicinė japonų virtuvė nuo seno laikoma viena sveikiausių pasaulyje. Ir viena brangiausių. G.Paškevičių žavi pats maisto pateikimas, kai atneša patiekalą tokį, jog net gaila jį valgyti – nuostabios spalvos, įvairiausios kompozicijos.

„Aš priimu suši ne vien kaip maistą, bet kartu vertinu ir kaip savotišką meno rūšį. Kita vertus, šalia to nepaneigiama japonų virtuvės nauda sveikatai ir bendrai organizmo būklei. Prieš porą metų viešėdamas JAV maitinausi praktiškai vien suši. Nepastebimai netekau net 8 kilogramų. Tai buvo puikus malonumo ir naudos derinys“, šypsosi G. Paškevičius.

Gamindamas suši šeimos nariams ar draugams, atlikėjas viską stengiasi daryti taip, kaip ir turi būti – ir gamindamas, ir puošdamas, ir pjaustydamas, ir patiekdamas į stalą laikosi visų įmanomų šio maisto paruošimo ritualų.

Pomėgis valgyti estetiškai patiektą subtilaus skonio maistą kartais netgi apsunkina Gyčio Paškevičiaus šeimos kasdienybę. Juk tūlam vyrui visai nesvarbu, kas įkrauta į jo lėkštę per pietus ar vakarienę, svarbiausia, kad ta lėkštė būtų kuo kupinesnė. Tuo tarpu G.Paškevičius prisipažįsta, jog jam bet ko neįdėsi. Nors ir nelaiko savęs labai išrankiu maistui ir nėra kaprizingas - gali apsieiti be kokio nors patiekalo, nors jo ir labai norisi, o tuo metu nėra. „Tačiau jeigu jau kažką gaminu, stengiuosi gaminti „iki galo“ ir maitintis kokybiškai“, šypsosi dainininkas.

Kiekvieno patiekalo pasisekimas labai priklauso nuo to, kokios nuotaikos prieskoniu jį pagardini. Net lietuvėms šeimininkėms ne visuomet pasiseka tie patys šimtus kartų gaminti cepelinai. Maisto ruošimą, kaip ir kiekvieną kūrybos procesą, įtakoja daugybė faktorių, o ypatingai – nusiteikimas. Kadangi suši gaminimas yra savotiška šventė, G.Paškevičiaus šeima ir draugai niekada nesiskundė jo skoniu.

Suprantama, tai nėra kasdieninis maistas. Yra noras – galima pavalgyti kinų restorane arba apsilankyti lietuviško maisto užeigoje. „Ačiū Dievui, dabar jau ir Lietuvoje galima mėgautis maisto įvairove“, pažymi G. Paškevičius.

Esame lietuviai ir niekada netapsime japonais, per vieną dieną neįniksime į suši, įsitikinęs lyrinių baladžių atlikėjas. Tiesiog reikėtų truputį pakoreguoti savo racioną ir atsisakyti kai kurių produktų. Net jeigu skanu ir vakarykščiai barščiai, ir cepelinus, ir kugelis, ir kepsniai, reikia džiaugtis atsiradusia galimybe maitinis ne vien tradiciniu lietuvišku maistu, o ir tuo, kas nors ir ne labai įprasta, tačiau itin skanu ir naudinga.

Reikia pažymėti, jog japonų virtuvė, dėkui Dievui, nepadarė įtakos žinomo atlikėjo ir dainų autoriaus kūrybai – jis išliko vis toks pat gyvas, romantiškas, atviras. „Mano vidinės nuostatos nepasikeitė“, sako Gytis Paškevičius. Paruošiamos naujos programos, gimsta naujos dainos, tačiau jose visą laika išlieka tas pats braižas kurio pasiilgsta G.Paškevičiaus fanai, o naujai atradusieji pamilsta ir susižavi.

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą