Nors su Andriumi Mamontovu bendravome likus mėnesiui iki jo koncertų turo JAV, pokalbis sukosi ne vien apie muzikinę garsaus dainų autoriaus ir atlikėjo veiklą. Kalbėjomės ir apie emigraciją, ir apie Andriaus santykį su savo klausytojais, gerbėjais, žiniasklaida.

Prieš 10 metų išleidai knygutę „107 Klausimai, Kurių Pasigenda Lietuvos Muzikantai Interviu Metu". Ar per tą laiką jau išgirdai visus klausimus?

Kai kuriuos tų klausimų žurnalistai uždavinėjo specialiai, žiūrėdami, kaip aš į juos atsakysiu. Nors, žinoma, ši knygutė buvo pusiau akibrokštas, pusiau lengva ironija. Mes pasigendame įdomių klausimų.

Spauda labai kovoja dėl reitingų ir arba bijo kalbėti apie tam tikras temas, arba tam, kuris kalbina pašnekovas ir tema būna tiek neįdomūs, kad jis net nesugalvoja savo klausimų. Taigi, šita knygutė buvo tiesiog akibrokštas. Juk nebūtinai turi būti pateikiami būtent tie klausimai.

Aš vis mažiau tikiuosi iš žurnalistų. Neretai per spaudos konferencijas būna taip, kaip nutiko per spaudos konferenciją, skirtą pristatyti Lietuvos padėkos Islandijai akciją. Tuokart žurnalistai neuždavė nė vieno klausimo, kas buvo visiškai nesuprantama. Neįtikėtina – nejaugi visiškai nekyla jokio klausimo? Galų gale žurnalisto darbas yra „domėtis“.

Todėl ruošdami FOJE albumo „Kita paveikslo pusė“ pristatymą, nusprendėme nerengti spaudos konferencijos, o susitikti su mokiniais mokykloje, kurioje mes mokėmės ir kurioje pradėjome groti. Aš jau žinau, kad ten bus tikrai daug labai įdomių klausimų. Kartais klausytojai per koncertus siunčia raštelius su klausimais, tarp jų vėlgi būna labai netikėtų ir smagių minčių.

Informacijos priemonėse šiuo metu pagrindiniai akcentai dėliojami į įžymesnių žmonių atostogas, automobilius, aprangą, materialius įvaizdžio dalykus. Tiesiog į tai, kas yra „aplink“ jį. O apie Tave susidaro toks įspūdis, kad labai arti įsileidi žmones į savo mintis, bet labai toli laikai nuo šių išorinių dalykų. Ar tikrai taip? Ir kodėl taip?

Aš esu žinomas dėl savo dainų. Aš visai nenoriu būti žinomas iš savo buto apstatymo, rūbų firmų ar automobilio. Aš manau, kad tol, kol mano dainos paliečia žmones, kol jos atsišaukia kažkieno širdyse, aš galiu būti įdomus savo darbais, bet ne savo buitimi. Yra mano teritorija ir aš turiu ribą, už kurios niekada neįsileidžiu žurnalistų, fotografų. Galbūt dėl to, kad galėčiau ten įsileisti savo mintis. Kaip kažkas teisingai pasakė: tenka pasirinkti ar „atrodyti“ ir „kurti įvaizdį“ ar tiesiog „kurti“. Mano gyvenimas – tai mano dainos. Jos parodo pakankamai manęs. Gimsta jos taip pat ne specialiai, o natūraliai. Jos ateina tada, kai turi ateiti, tiesiog atsiranda kaip vaikai.

Aš nematau prasmės palaikyti populiarumą dirbtinais būdais. Jeigu populiarumas yra – jis yra, jeigu jo nėra, tada jo nėra. Aš noriu, kad mane atsimintų iš dainų, o ne iš mano automobilio.

Kaip manai, kodėl dabartiniai jauni žmonės, kurie tik pradeda kažką kurti, leidžia žiniasklaidai labiau akcentuoti būtent išorinį įvaizdį, o ne tai, kas yra jų viduje?

Tai duoda reitingą. O žiniasklaida dirba reitingui. Masinės informacijos priemonės nustojo transliuoti ir rašyti žmogui. Jos tai daro reitingo skaičiukui.

Tačiau Tavo dainos nėra kuriamos reitingui, bet jos virš dvidešimties metų yra reitinge.

Na, ne visada. Aš neparduodu tiek albumų, kiek jų parduoda grupės, suburtos greitai sėkmei.

Tiesiog, aš renkuosi ne penkiolikos minučių sėkmę, bet ilgą distanciją. Aš suprantu, kad sėkmė negali lydėti nuolat. Būna tam tikrų nuopuolių, yra momentų, kai reikia atsitraukti ir pažvelgti tarsi iš šalies. Paskui vėl priminti apie save. Tačiau kai susumuoji viską, pamatai, kad tas kelias, kuriuo nuėjai, yra pakankamai tolygus. Visada smagiau yra turėti tą gerą „archyvą“ už savo nugaros, negu trumpam sužibėti. Aš noriu po savęs palikti kažkokį kelią, kuriuo aš ėjau, noriu, kad jis matytųsi. Išgarsėti šiais laikais labai paprasta – kažkuo šokiruoji ir tave pastebi, apie tave parašo. Bet tave užmirš, vos nustosi šokiruoti.

Aš esu ilgos distancijos bėgikas.

Ir pakankamai sėkmingas.

Muzika man yra gyvenimas, o ne būdas, kuriuo pasiekčiau, kad apie mane kalbėtų.

Kaip Tu jautiesi, kai tavo muzika yra gyvenimas ir kitiems?

Man tai labai džiugu. Bet kuris žmogus, kuris kažką daro, žino, koks geras yra tas jausmas, kai susilauki atsako į tai, ką tu darai. O tai, kad yra žmonių, kuriuose mano dainos atsiliepia, suteikia prasmę mano gyvenimui. Aš labai norėčiau kažkokiais jų gyvenimo momentais jiems padėti, gal kartais taip ir būna. O jų buvimas suteikia prasmę visam mano gyvenimui. Čia yra abipusis ryšys ir labai smagu tą ryšį turėti. Tai yra didžiausias turtas.

O ar pastebi, kad auga naujos Tavo klausytojų kartos? Ar kita, ateinanti, karta reikalauja iš Tavęs kažko kito, negu tie, kurie kažkada su tavim pradėjo mąstyti, svajoti su „Laužo šviesa“, „Geltoni krantai“ ir kitomis pirmosiomis dainomis?

Aš nesiorientuoju į konkrečią amžiaus grupę. Aš rašau tiems, kurie ieško atsakymų. Tai nebūtinai šešiolikmečiai, tai gali būti ir septyniasdešimtmečiai. Amžius apie žmogų ne daug ką pasako. Kaip mes žinome, jaunystė yra labai laikinas privalumas. Ir kai sakoma, kad Mamontovas yra jaunimo atlikėjas, man tai keistai skamba. Aš nesu nei jaunimo, nei senimo atlikėjas, man įdomūs visi žmonės. Aš ieškau to, kas būtų bendra visiems klausytojams.

Žinoma, labai malonu, kai matai, jog atsiranda nauji veidai, o tie vyresnieji, jie vis dar yra. Kažkuria prasme, tas kelias, kuriuo tu eini, jis atsispindi ir tavo klausytojuose. Manęs klauso tie, kurių pasaulėžiūra ar kažkokios vidinės bangos, sutampa su manosiomis.

Ar nepavargsti nuo dėmesio? Įpratai, o gal niekad pernelyg nesureikšminai to dalyko?

Ne, aš nepavargstu. Kažkuriame pradiniame etape, kol apsipratau su aplinkinių dėmesiu, žinoma, buvo, kai tai ir erzino, ir pasimėgaudavau. O dabar jau daug metų tai yra neatsiejama gyvenimo dalis, todėl aš jo nebesureikšminu. Tiesiog, tu pats žinai, kada esi jo vertas ir kada ne. Ir visada matai, kurie žmonės rodo tikrą dėmesį, o kurie mados ar kitų aplinkybių skatinami. Atrodo, aš išmokau tai atskirti.

Tie, kurie ateina į mano koncertus, jie žino, kodėl jie ateina ir žino, pas ką ateina. Jie mėgsta mano dainas. Aš nebesu „mada“. FOJE dar buvo kažkuria prasme mada – buvo tam tikra žmonių dalis, kuri klausė FOJE, nes tai buvo madingiausia, populiariausia grupė ir jiems norėjosi būti šalia jos. Dabar taip nebėra. Visi žmonės, kurie prieina, paprastai būna man mieli. Ir tai greičiausiai byloja apie kitą etapą, kuriame aš esu.

Žvaigždžių šviesa kol pasiekia mūsų akis dangaus erdve sklinda šimtmečius. Ar žmogaus-žvaigždės šviesą ir vertę taip pat parodo laikas?

Be jokios abejonės. Nepaliaujama svarstyti, kas yra žvaigždė? Mano manymu, žvaigždė yra tas, kuris šviečia ir rodo kelią. Galima turėti labai daug turtų ir būti labai žinomu, tačiau niekas gali paskui tave nesekti.

Žvaigždė – tai pastovi konstanta. Tai žmogus, kuris per laiką išlaiko tam tikrą kokybę, nors vargu, ar šis žodis tinka, kalbant apie muziką. Tie atlikėjai ir grupės, kurie pataikauja žmonių skoniui, jie gali būti įžymybės, garsenybės. Man žvaigždė yra tas, kuris veda paskui save, bet ne tas, kuris eina paskui kitus.

Jautiesi žvaigžde?

Aš neturiu teisės šito spręsti apie save. Jeigu kažkam taip atrodo, tas gali taip pasakyti. Vos tik ištarus sau: „aš esu žvaigždė‘, viskas sugriūna, nes tada nebesi tas, kas tu esi iš tikrųjų.

Galina Dauguvietytė – žymi režisierė, spalvingos ir įspūdingos biografijos moteris, yra paleidusi sparnuotą posakį, kad dabar Lietuvoje toną duoda ne elitas, bet litas. Ar nemanai, kad daug kas iš Lietuvos emigruoja būtent todėl, jog viena vertus kitoje šalyje yra lengviau uždirbamas litas, o kita vertus - būni toliau nuo duodančio toną Lietuvos elito? 

Be abejo, žmonės išvažiuoja ieškoti geresnio gyvenimo. Aš galvodavau apie tai, kas mane priverstų išvažiuoti. Sakau atvirai - aš sunkiai įsivaizduoju. Man gerą pusmetį yra tekę gyventi Amerikoje. Pasakysiu tiesą: aš laukiau tos dienos, kada aš grįšiu atgal. Tai buvo 1991-ieji metai ir groti roką Lietuvoje tada nebuvo, o ir dabar nėra, itin perspektyvus finansine prasme užsiėmimas. Tačiau aš niekada negalvojau likti ten.

Aš važiuočiau, jeigu tai būtų postūmis į priekį mano veiklai. Aš mielai važiuočiau ten daryti įrašus arba koncertuoti. Aš galėčiau kuriam laikui išvažiuoti ir kurti, jeigu būtų sąlygos tokiai veiklai. Bet man sunku suprasti žmones, kurie meta Lietuvoje mylimą darbą ir išvažiuoja dirbti nemylimo. Mūsų gyvenimas yra vertingas tiek, kiek mes realizuojame save.

Tu savęs realizavimą statai pirma materialių dalykų?

Geras materialus būvis yra gerai. Tačiau jeigu dėl jo tenka aukoti save? Ko vertas geresnis automobilis ar geresnis būstas, jeigu nėra galimybių realizuoti to, kas tau duota prigimties ir šaukiasi būti realizuota?

Gal kai kuriems aš skambu naiviai, bet man liūdna, kai žmonės bijo surizikuoti dėl savo svajonės. Aš esu laimingas žmogus, nes darau tai, ką aš labiausiai noriu daryti ir netgi galiu iš to pragyventi. 

Visada yra žmonių, kurie ieško. Aš be jokios abejonės linkiu atsiskleisti ir atrasti savo gabumus visiems tiems, kurie važiuoja į užsienį studijuoti, pasisemti patirties, padirbėt. Be abejo, ten yra galimybių, kurių pas mus kol kas dar nėra.

Bet kartu aš linkiu jiems vieną dieną sugrįžti ir padaryti, kad Lietuvoje būtų geriau. Nors lietuviai labai linkę skųstis, tačiau Lietuva iš tikro yra labai gera šalis. Lietuvoje gyvenama tikrai geriau, gražiau ir tvarkingiau negu daugumoje buvusio socialistinio bloko šalių.

Laikoma prestižu padaryti karjerą užsienyje. Apie tokius žmones sakoma, kad jie pasiekė daug savo gyvenime. Tačiau tikroji vertybė yra toje vietoje, kur tu gimei, padaryti, kad ši šalis taptų kažkuo geresnė ir kad kitiems būtų prestižas čia atvažiuoti ir daryti karjerą.

Ką Tu nori pasakyti išvažiavusiems tautiečiams, pas kuriuos tu važiuoji, koncertuoji? 

Aš dažnai koncertuodamas užsienyje koncerto pabaigoje pasakau: vieną dieną sugrįžkit namo.

Ir kokia būna reakcija?

Aš manau, kad apie tai daug kas galvoja. Ir kažkur giliai tiki, kad vieną dieną jie sugrįš. Galbūt tai yra vienas iš tų dalykų, kurie išvykusius iš Lietuvos žmones verčia judėti į priekį.

Ar ten koncertuodamas esi toks pat kaip ir namie?

Be abejonės. Aš visur esu toks pat. Aš dainuoju tas pačias dainas, kalbu apie tuos pačius dalykus. Mano dainos nėra skirtos žmonėms, gyvenantiems tik „ten“, arba tik „čia“.

Neseniai pasirašiau kontraktą su „Forman Bros. Recordings & Zelig music, BMI“ ir manęs klausinėja, ar dabar jau rašysiu dainas Amerikai. To tikrai nedarysiu. Kaip galima kurti dainas specialiai? Net rašydamas dainas anglų kalba, jose kalbu apie tuos dalykus, kurie, mano manymu, yra svarbūs bet kuriam žmogui, ar jis gyvena Lietuvoje, ar Kinijoje, ar Mongolijoje. Aš ieškau tarp žmonių panašumų labiau, negu skirtumų.

Be abejonės, koncertuojant užsienyje yra tas ypatingas nostalgijos momentas. Žmonėms, kurie seniai nebuvo Lietuvoje, yra malonu prisiminti senas paauglystės dainas. Tai yra labai stiprus ryšio su namais jausmas. Taigi, manau, kad išeivijai tokie koncertai yra labai svarbūs. Žinoma, aš neturiu tokios minties, kad mums su grupe pagrojus pusė jų iš karto grįš namo. Bet tegul bent tą valandą ar dvi, kol mes grojam, jie mintimis būna namuose. Nes namai yra ten, kur tu gimei. Aš taip manau. Toje vietoje visada jautiesi saugiai, ten viskas pažįstama, suprantama. Visada, kai važiuoju į Vilnių ir horizonte pamatau televizijos bokštą, apima saugumo jausmas, nes žinau, jog esu ten, kur kas su manimi beatsitiktų, žinosiu kur eiti, kaip klausti, ką kalbėti. Ir čia man saugu.     

Nors nenori išvažiuoti iš Lietuvos pats, tačiau savo muziką nori išleisti kiek galima toliau už jos ribų?

Kalbant apie kontraktą su BMI padaliniu JAV, tai buvo iniciatyva iš jų pusės. Žinoma, kad judėtum pirmyn, norisi praplėsti geografines savo muzikos ribas. Dar tebėra ta naivi paaugliška svajonė, likusi nuo FOJE laikų, kad bent vieną dainą išgirstų visas pasaulis. Pats savaime šitas kontraktas nieko man negarantuoja. Tačiau, jis leidžia man nebegalvoti, į kieno rankas atiduoti dainą, jeigu pavyktų parašyti tokią.

Andriau, Tu nevengi dalyvauti paramos įvairiems projektams akcijose. Ar jau jautiesi savo viduje sukaupęs tiek, kad privalai padėti ir gali atiduoti savęs nenuskriausdamas?

Tiesiog pažinau tą džiaugsmą – duoti. Manau, jeigu nori kažką gauti, privalai duoti. Ypač kuomet gali dalintis pats nei nuskursdamas, nei kažko netekdamas. Žinodamas, kad kažkam bus lengviau, tu privalai tai padaryti. Galų gale, kokia prasmė turėti populiarumą, jeigu juo mėgaujiesi tiktai pats? Populiarumas yra dovana ir niekada iki galo nežinai, už ką ją gavai. Ir kai gauni tokią dovaną, kažkaip turi ja pasidalinti. Tik tada esi vertas tai turėti.

Koks jausmas kyla, kai gauni iš salėje esančių žmonių atsaką į savo muziką?

Visada jauti salę. Nuo to kokia žiūrovų nuotaika, labai priklauso koncertas. Be abejo, nuo atlikėjo patirties priklauso tai, kaip jis sugeba suvaldyti ir pajungti klausytoją tam, ką jis nori pasakyti. Tačiau salė neabejotinai turi įtaką scenoje esančiam vyksmui. Nes aš groju tiems, kurie nori mane išgirsti.

Kiek Tau svarbi kitų žmonių nuomonė?

Man svarbi mano artimų žmonių nuomonė. Ir aš džiaugiuosi, jeigu kitus žmones sujaudina mano dainos. Nesvarbu, ar tai būtų teigiama reakcija, ar neigiama. Ir mane mėgstančius, ir nekenčiančius aš vadinu savo fanais. Tas nuomonių dvilypumas reiškia, kad tai, ką aš darau, turi atsaką. Yra dar tie, kurie iš viso nereaguoja, va jie, tikrai nėra mano fanai (juokiasi).

Linkiu Tau kuo daugiau stiprių gerų jausmų, atplūstančių iš klausytojų salės, daug geros muzikos Tau ir mums visiems. Ačiū už pokalbį.

Komentarai (0)

Prisijunkite prie komentarų šaltinio

Show/Hide comments

Jūsų vardas

El.pašto adresas

Komentaras

Įrašykite rodomas raides

Rašyti komentarą